Balandžio 8 d. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atvyko į Kiniją oficialaus vizito (Rusijos užsienio reikalų ministerija (URM), balandžio 9 d.). Tokie ministrų vizitai į užsienį dažnai yra būtinas precedentas, padedantis pamatus dvišaliams ir daugiašaliams aukščiausiojo lygio susitikimams.
Visgi, S. Lavrovo kelionė buvo kitokia (TASS, balandžio 8 d.). Rusijos pareigūno pasisakymai Pekine tarsi pripažino tai, į ką atkreipė dėmesį daugelis stebėtojų, įskaitant Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, – kad Rusija virsta Kinijos „vasale” ir „ekonomine kolonija” (žr. EDM, vasario 6 d., gegužės 24 d., rugpjūčio 1 d., gruodžio 5 d., 2023 m. sausio 23 d., vasario 8 d.; The Moscow Times, 2023 m. gegužės 15 d.; Carnegie Politika, 2023 m. birželio 7 d.; MID, balandžio 9 d.). Nors šis vizitas turėjo reikšti dvišalių ryšių stiprinimą, daugeliu atžvilgių jis tik patvirtino minėtus perspėjimus.
Iš pradžių S. Lavrovas išreiškė naują paramą Kinijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Xi Jinpingo 12 punktų taikos planui Ukrainai. Pekinas šį planą paskelbė 2023 m., kurį Maskva tuo metu mandagiai atmetė, nes fronto sąlygos nebuvo palankios Rusijai (The Moscow Times, 2023 m. vasario 27 d.).
Tačiau dabar S. Lavrovas tvirtina, kad Xi planas yra sąžiningiausias ir protingiausias iki šiol pateiktas požiūris (RIA Novosti, balandžio 4 d.). Šis politikos posūkis yra naujausias nuo 2012 m., kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas grįžo į prezidento postą. Jis greičiausiai susijęs su didelio masto ekonomine ir karine pagalba, kurią Pekinas teikia Maskvai, bet apie kurią viešai nekalba.
Dar iškalbingesnis Rusijos pavaldumo Kinijai ženklas yra tiesioginės S. Lavrovo pastabos. Rusijos minitras ne tik išsamiai pagyrė Xi, bet ir pasidžiaugė Kinijos pasiekimais, tuo pačiu parodydamas Maskvos lojalumą Pekinui.
S. Lavrovas pareiškė: „Norėtume išreikšti aukščiausią įvertinimą ir susižavėjimą šių metų, o ypač jūsų vadovavimo dešimtmečio pasiekimais.”
Be to, jis pabrėžė: „Šie laimėjimai mus džiugina, nes tai yra mūsų draugų laimėjimai, nors ne visi pritaria tokiam požiūriui ir stengiasi sulaikyti Kinijos vystymąsi. Taip pat elgiamasi ir su Rusijos vystymųsi” (TASS; MID, balandžio 9 d.).
Ši kalba visiškai primena „draugišką pasisveikinimą”, kurį sovietų satrapai naudojo Rytų Europoje, kai Šaltojo karo metais atvykdavo į Kremlių oficialių derybų.
Toliau S. Lavrovas pareiškė, kad Rusijos prioritetas yra „visapusiškai įtvirtinti ir pagerinti santykius su Kinija”, taip dar labiau pabrėždamas didėjantį Maskvos paklusnumą Pekinui.
Rusija yra pasirengusi „nuoširdžiai įgyvendinti” bendrą Xi ir Putino sutarimą stiprinti tarpusavio koordinavimą ir dirbti su kitomis pasaulio pietų šalimis, kad būtų sukurta nauja pasaulio tvarka.
Xi atsakė pabrėždamas, kaip rimtai Kinija vertina savo ryšius su Rusija. Jis akcentavo, kad abi šalys parodys didesnę atsakomybę (galimas daiktas, kad turimas omenyje Rusijos neatsakingumas pradedant karą Ukrainoje) ir suvienys Pasaulio pietus siekiant lygesnės ir teisingesnės tarptautinės tvarkos (Kinijos Liaudies Respublikos Valstybės taryba, balandžio 9 d.).
Abiejų šalių užsienio reikalų ministrai taip pat aptarė Kinijos raginimą labiau koordinuoti veiksmus Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, nukreiptus prieš Jungtines Valstijas bei jų sąjungininkes. Tikėtina, kad Pekinas jaučia Vašingtono nuotaikas ir mano, kad jo ir Maskvos veiksmų koordinavimas regione yra nepakankamas (MID, balandžio 9 d.).
Rusija visiškai taps Kinijos ekonomine kolonija
Tačiau atidžiau išnagrinėjus Kremliaus interesus, kyla abejonių dėl gerėjančio bendradarbiavimo. Rusijos ryšiai su Japonija tiesiog neegzistuoja, pirmiausia dėl Rusijos atsisakymo derėtis dėl Kurilų salų, baimės dėl Tokijo sąjungos su Vašingtonu ir Kinijos bei Japonijos priešiškumo (The Moscow Times, sausio 30 d.).
Rusijos ryšiai su Pietų Korėja taip pat nenaudingi, atsižvelgiant į Rusijos ir Šiaurės Korėjos antantę, pagal kurią Pchenjanas perduoda Maskvai ginklus, skirtus naudoti karui Ukrainoje, mainais į Rusijos techninę paramą ir pagalbą dėl savo palydovų (žr. EDM, 2023 m. rugpjūčio 1 d.; Globalaffairs.ru, sausio 22 d.).
Maskvos ištikimybė Pekinui praktiškai palaidojo jos posūkį į Aziją (žr. EDM, 2023 m. lapkričio 3 d.).Šio kurso žlugimas prasidėjo jau prieš kurį laiką, ir Kremlius dabar moka už tai brangiai.
Pavyzdžiui, Rusija dabar 80 proc. savo naftos parduoda už rublius ir juanius, taip įtvirtindama didėjančią savo priklausomybę nuo Kinijos dėl gyvybiškai svarbių ekonominių išteklių (TASS, kovo 21 d.). Šis skaičius atitinka ir kitus Rusijos ekonomikos rodiklius, dar labiau patvirtinančius riziką, kad Rusija visiškai taps Kinijos ekonomine kolonija (žr. 2023 m. vasario 6 d. EDM; sausio 23 d.; vasario 8 d. Telegram.me/centralbank_russia; Rusijos centrinis bankas, žiūrėta balandžio 16 d.).
Rusija pradėjo orientuotis į Aziją, siekdama paremti ekonominę plėtrą Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Buvo manoma, kad patikima ekonominė politika ir diplomatija sukurs teigiamą vystymosi ir saugumo didinimo ratą.
Tačiau rezultatai neatitiko šių iš pradžių optimistinių tikslų. Galutinė ironija čia primena Hegelio „Tikėjimą protu”.
Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, norėdama paskelbti savo didvalstybės statusą ir nevaržomą suverenitetą aplinkiniuose regionuose. Vietoj to šios pastangos lėmė, kad Rusija tapo pavaldžia partnere aljanse su Kinija. S. Lavrovo vizitas patvirtina, kad Rusija toli gražu nėra didžioji galia, bet vis labiau virsta Kinijos vasale.
Stephen Blank, Eurasia Daily Monitor
