Siracido knygoje skaitome: „Kai Dievas pradžioje žmogų sukūrė, jis davė jam galią laisvai pasirinkti. Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota“ (Sir 15, 14.17). Yra tik du pasirinkimai: vykdyti Dievo valią ir rinktis gyvenimą arba gyventi pagal savo egoistinius norus ir rinktis mirtį. Trečio kelio nėra.
Ko Dievas nori iš laisvo žmogaus, tai jis apreiškė į laisvę keliaujantiems izraelitams. Per Mozę Dievas davė Dekalogą – dešimtį įsakymų, kurių laikydamiesi renkamės į gyvenimą vedantį kelią.
Jėzus, skelbdamas Evangeliją, neatmetė Dekalogo, bet dar pagilino jo supratimą: „Nemanykite, kad aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Kalno pamoksle Jėzus priminė Dekalogo įsakymus ir aiškino, kaip reikia jų laikytis.
Tūkstantmečiais ant Dekalogo pamatų kūrėsi šiandienė civilizacija bei kultūra, ir visiems viskas buvo aišku: Dievas iš laisvo žmogaus nereikalauja kažko labai sunkaus, bet tik to, kas veda ne į mirtį, bet į gyvenimą. Tačiau žmogus yra laisvas ir gali nepaisyti Dievo valios – gali rinktis gyvenimo kelią be Dekalogo. Negana to, žmogus gali bandyti stotis Dievo vietoje.
Dabartiniu metu akivaizdžiai matome, kaip daugelis žmonių atmeta Dievą bei Dekalogą ir bando būti laimingi, eidami ne Dievo nurodytu, bet savo susikurtu keliu. Dievą atmetęs žmogus pradeda mąstyti, kad galima gyventi be santuokinio įsipareigojimo, kad santuoką gali kurti ne tik vyras ir moteris, bet ir du vyrai arba dvi moterys, kad galima siekti laimės auginant ne vaikus, bet globojant šunelį ar kačiuką, kad galima net medikamentiniu būdu sunaikinti pradėtą žmogiškąją gyvybę ir t. t. Senovėje pagoniškos tautos savo stabui Molochui aukojo vaikus, tikėdamosi tokiu būdu laimėti jo palankumą. Kokiam Molochui šiandien aukojama nesuskaičiuojama daugybė kūdikių, kuriems neleidžiama gimti?
Po laisvės vėliava daromi su žmogaus prigimtimi nesuderinami spendimai ir reikalaujama, kad tai būtų pripažinta kaip laisvo žmogaus teisė, pavyzdžiui, pasikeisti lytį, o išdrįstantieji nepripažinti laikomi bausmės vertais atsilikėliais.
Žmogus taip pat bando ištrinti nuodėmės sąvoką. Jei nėra Dievo, tuomet nėra ir nuodėmės, lieka tik nusikaltimas, padaromas nesilaikant žmogaus sukurtų įstatymų, – Parlamentas gali juos keisti. Šiandienė tikrovė – tai tunelis, kurio gale nesimato šviesos. Kaip mums, tikintiesiems, šios tikrovės akivaizdoje reikėtų elgtis? Pirmiausia, įsisąmoninti, kad blogis pašalinamas ne dejonėmis, bet meilės kupinu gyvenimu.
Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus kalbėjo: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 10.12). Šie Jėzaus žodžiai yra atsakymas, kaip turime elgtis: gyventi meilėje – mylėti Dievą ir visus žmones, neišskiriant ir tų, kurie Dievą bei Dekalogą atmeta.
Jėzus įtikėjusiems jį žmonėms kalbėjo: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). Tikroji laisvė, kartu ir laimė pasiekiamos ne atmetant Dievą, bet įsileidžiant jį į savo gyvenimą, kad galėtume su apaštalu Pauliumi pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
