Ko palinkėčiau 2025-iesiems? Geležinės uždangos, Iron Curtain, ir tokios Rusijos izoliacijos, kuri nepaliktų jokių galimybių Putino režimo beneficiarams – pirmiausia Maskvos, Peterburgo, kitų didžiųjų Rusijos miestų gyventojams įkelti savo mėšlinų batų į Vakarų šalis ar kitais būdais, apeinant sankcijas, mėgautis Vakarų kuriama gerove.
Vladimiras Laučius
Visiškai nenormalu, kai, vykstant karui Ukrainoje, ir rusų oligarchai, ir jų vaikai – auksinis jaunimėlis, ir šiaip pasiturintys maskoliai toliau randa būdų drybsoti Europos kurortuose ir rodyti Vakarams vieno piršto – ne nykščio – kombinaciją. Visus orkus būtina suvaryti atgal į Mordorą, ir jei tam reikia keisti Europos teisę ar nacionalinius įstatymus, tai pirmyn – keiskime. Seniai laikas.
Kelis dešimtmečius skleista mintis apie tai, kad Vakarai kaip tik turį atsiverti Rusijai, nes tik taip Rusijos visuomenė ir valstybė pasikeis į gera, baigėsi visiška intelektualine ir politine katastrofa. Deja, dalis tų, kurie nusišnekėjo tada, nusišneka ir dabar. Jie kalba apie tai, kad negalima atsitverti nuo Rusijos, negalima nuleisti Geležinės uždangos, nes tada mums nebepavyks Rusijos demokratizuoti.
Atsipeikėkite. Niekas jos nedemokratizuos: nei Vakarai, nei Rusijos demokratai (kurių beveik nėra), nei ateiviai. Demokratizuoti ir sukurti liberalią, žmogaus teises gerbiančią valstybę Rusijoje – tai tokia pat utopija, kaip ir liberalus, demokratinis, žmogaus teises gerbiantis Afganistanas.
Iškart atsiprašau Afganistano: galbūt jis dar turi šiek tiek vilčių.
Kitaip nei Rusija
Kai tik Vakarai įtraukdavo Rusiją į savo sąjungas ir pradėdavo su ja taikiai bendradarbiauti, užuot traiškę, kaip kad bandė Karolis XII arba Guderiano tankų armija, ji iškart užgrobdavo tai, kas jai nepriklauso. Taip atsitiko ir dalijantis Žečpospolitą, ir po Napoleono karų. Taip galėjo nutikti ir po Pirmojo pasaulinio karo. Taip, deja, atsitiko kariaujant su Hitlerio Vokietija. Jalta – didžiausia XX a. Vakarų gėda.
Ir tik šaltasis karas bei Geležinė uždanga galiausiai privertė Sovietų Rusijos imperiją pasiduoti, nusileisti, atsisakyti užgrobtų teritorijų.
Bet Vakarai, tik laimėję šaltąjį karą, iškart pasidavė iliuzijoms ir vėl leido rūkti dūmams virš Barad-Duro – su savo atsivėrimo Rusijai ir Rusijos demokratizavimo per ekonominį bendradarbiavimą politika. Sarumano politika.
Rusijos politinė santvarka (santvarka plačiąja prasme, sen. graik. – politeia), kad ir kaip ją vadinsime – carizmu, putinizmu ar bolševizmu – turi labai gilias istorines šaknis, labai gilius ir tvirtus kultūrinius, socialinius pamatus. Tų pamatų nepakeitė nei Petro I reformos, nei 1917 m. revoliucija, nei 1991 metai. Politinis antstatas vis griūdavo ir buvo perstatomas, bet pamatai, ant kurių jis stovėjo, nesikeitė.
Esminis dalykas: Rusija elgiasi taip, kaip elgiasi jau daugiau kaip 500 metų, ne todėl, kad vis susiklosto aplinkybės jai šitaip elgtis, vis pasukti barbarišku keliu, o todėl, kad JI TOKIA YRA. Lemia ne antstatas, o pamatai.
Nors daugybė Rusijos ekspertų, ypač vadinamųjų Rusijos opozicionierių, pabėgusių į Vakarus ir paskyrusių save tikraisiais Rusijos „žinovais”, šiandien su tuo aršiai nesutinka. Mažiau jų klausykime: jie turi savo asmeninį interesą sakyti tai, ką sako (pagarba Borisui Akuninui, kuris šiai propagandai nepasiduoda).
Nebedarykime šimtametės klaidos. Geležinė uždanga – tai geriausia, patikrinta, efektyviausia Vakarų politika Rusijos atžvilgiu. Vakarų, kurie dar turi stuburą ir nenusiteikę palikti likimo valiai savo rytinio flango Europoje.
