Šią savaitę Kaune rinktas mūsų šalies URM vadovas savo “Twitter” paskyroje parašė, kad Lietuva nesuteiks prieglobsčio rusams, kurie taikosi nešti kudašių iš savo plačiosios tėvynės dėl mobilizacijos į karą su Ukraina. G. Landsbergis rašė, kad mūsų šalis nesuteiks prieglobsčio tiems, kurie tiesiog bėga nuo atsakomybės. Pasak ministro, šie rusai turi likti savo šalyje ir kovoti. Prieš savo fiurerį Putiną. Gražūs žodžiai, vertybiški. Ypač tame kontekste, ka jaunesnius rusų bernus provincijoje semia tiesiog gatvėse, o didžiuosiuose miestuose išdrįsusiems protestuoti šimtu procentų garantuotas bananų balius. Na, bet žvelgiant iš mūsų varpinės šiuo atveju svarbesni yra ne ministro žodžiai, o faktas, kad vos prieš keletą dienų Lietuva priėmė sprendimą neįsileisti rusų turistų.
Tuo tarpu rusų turistai dabar siūlo gerai užsidirbti. Dosniai. Už skrydžius į Armėniją, Kazachstaną, Turkija ir kitas iš jų užsidirbti besitaikančias šalis, prakutę rusai moka kosmines sumas. Daugiau, nei mes išleistume skrydžiui į Australiją į abi puses. Gal čia užsidirbti galėtume ir mes? Na gerai, rašysiu vertybiškai – užsidirbti iš rusų, ir pasidalinti jų pačių finansine parama su kovojančia Ukraina. Šią idėją viena ausimi išgirdau iš viename bare diskutavusių dviejų pusamžių vyrų. Neatrodė jie kaip iš diplomatinio korpuso, tačiau idėją Gabrieliui Landsbergiui sukurpė visai žavią. Jos esmė tokia – pabėgėlius priimame, bet jei jau jie pasiruošę mokėti kosmosus už bilietus, tai galėtų paremti ir su rusiškuoju fašizmu kovojančią Ukrainą. Atskrendi į Lietuvą –o čia laukia pirmas darbas susimokėti kokius 2000 eurų kad ir Jono Ohmano “Blue Yellow”. Žiūrėk, tikrai ne vienas “Bayraktar” išeitų. Čia išeitų net du zuikius nušauti – ir kovojančią šalį tokie turistai neblogai paremtų, ir Rusijoje automatuku taptų priešais, kuriems durys atgalios prie fiurerio Putinio valdžios būtų užtrenktos.
Tačiau yra keletas bet. Visų pirma – taksistai. Ar pastebėjote, kad iš mūsų gatvių per kokį dešimtmetį jau išnyko seno raugo taksistai, kurie savo automobiliuose klausydavo “Russkoje Radio” transliuojamų vagių dainų. Išnyko tyliai, kaip ir pavargę “VW Passat”. Ir čia atsiranda rizika. Nes rusas emigracijoje labai dažnai būna rusiškai kalbančiu taksistu. Prieš šimtą metų pabėgę nuo revoliucijos giltinės rusai vairavo taksi automobilius Paryžiuje. Apie juos rašė ne tik E. M. Remarkas, bet ir to laikmečio istorikai. Lygiai taip pat, laukiniais praėjusio amžiaus 90-aisiais, žulikiškame Niujorko Braiton Byčo rajone atsidūrę maskoliai naujo gyvenimo pradžiai rinkdavosi geltono kebo vairą. Taigi, rizikos būtų ir mums. Ir ne tik dėl baisios muzikos. Kas galėtų paneigti, kad dažnas pabėgėlis vien tik iš pragmatiškų savo subinaitės gelbėjimo paskatų iškeitė “Z” patrioto marškinėlius į mums priimtinesnį apdarą su hipiškais “Peace” ir “No war – make love” simboliais?
Turbūt suprantate, kad pastraipose aukščiau – tik liūdnoka ironija. Panašu, labai laiku buvo apribotas tas turistų atvykimas. Nes net ramūs ir stebėtinai tolerantiški suomiai šiomis dienomis piktinasi išaugusiais “neva turistų” srautais, kurie alkūnėmis skinasi kelią link pasienio postų, o vėliau tikisi, kad dar neblokuota kortelė ir koks brangus apdaras padės greičiau integruotis Europoje. Kitur, sako, net antausių tokie turistai prisiprašo. Panašu, nuo mobilizacijos rusams su laiku teks suktis išradingiau. Štai toks vienas rusų perbėgėlis, lietuvių ilgą laiką minėtas blogu žodžiu Aleksandras Nevzorovas, savo “Telegram” paskyroje tautiečiams pasiūlė žaismingesnį sprendimą. Pasak jo, šaukiamiesiems tereikėtų ant peties pasidaryti tatoo “Slava Ukraini” ir kariniame komisariate pareikšti, kad pagal kažkokią protėvių liniją yra genetiniai ukrainiečiai. Problemų, žinoma, būtų. Bet gyvybę išgelbėti padėtų.
