Gabalėlis picos, kuriuo save apdovanojo po pergalingų varžybų Serbijoje, Raimedai Bučinskytei tapo dar vienu įrodymu, kad nereikšmingų smulkmenų šaudyme nebūna. Ta pica, apie kurią taip svajojo ir kurią su pasimėgavimu valgė, užmigdė Raimedos vidinį žvėrį ir per kitą šaudymo rungtį jis jau nemedžiojo. Iš tokių smulkmenų pastarąjį pusmetį R. Bučinskytė lyg mozaiką dėlioja savo gyvenimą. Pirmoji iš Lietuvos sportininkų kelialapį į 2024 m. Paryžiaus paralimpines žaidynes iškovojusi šiaulietė kone minučių tikslumu žino, ką veiks artimiausias dienas, savaites ir net mėnesius.
Raimeda Bučinskytė (Dano Sodaičio ir LPAK nuotr.)
Į Europos para čempionatą rugpjūtį Roterdame (Nyderlandai) R. Bučinskytė išvyko žinodama, kad padarė viską, kas nuo jos priklauso, siekdama svarbiausio šių metų tikslo – paralimpinio kelialapio.
Net savo 49-ąjį gimtadienį rugpjūčio 10-ąją Raimeda leido šaudykloje – ne priiminėdama sveikinimus, o vis dar tobulindama ir taip jau, atrodytų, tobulą šūvį.
Pastarieji metai R. Bučinskytei buvo įvairialypiai: buvo džiugių momentų, kai pernai gruodį ji atsiėmė geriausiai Lietuvos paralimpinio judėjimo sportininkei skirtą apdovanojimą; buvo sunkiai pakeliamo skausmo, kai šiemet balandį į paskutinę kelionę palydėjo savo mamą. O Raimedos galvoje nepailsdamos dar dūzgė ir mintys apie Paryžiaus žaidynes, kelialapis į kurias buvo ir jos tikslas, ir didžiausia svajonė.
Šaudykloje Raimeda dirbo neskaičiuodama valandų, o jos rezultatai vis gerėjo. Pernai šiaulietė užėmė penktąją vietą Europos čempionate, o „Grand Prix“ serijos etape Serbijoje iškovojo sidabrą. Tačiau paralimpinis kelialapis dar atrodė per toli ir sunkiai pasiekiamas, nors taip norėjosi jį pačiupti.
R. Bučinskytė metė visas pašalines veiklas, apribojo asmeninį gyvenimą, ėmė griežtai kontroliuoti mitybą, atsisakydama net tokių malonumų kaip gabalėlis torto, ir visa savo esybe paniro į šaudymą.
Visą pavasarį ir vasarą – kaitinant saulei ar pliaupiant lietui – penkis kartus per savaitę mažiausiai po tris valandas per dieną Raimeda šaudykloje dar ir dar kartą gludino smulkmenas, kurios bent milimetru galėjo priartinti prie svajonės nuvykti į paralimpines žaidynes.
O tada staiga nutiko tai, ko R. Bučinskytė nei nujausti, nei susapnuoti negalėjo: Europos para čempionate, kuriame buvo dalijami kelialapiai, ji pasijuto sutrikusi ir besiblaškanti tarsi į kampą užspeistas zuikis.
Šurmulys išmušė iš vėžių
Kone pusę metų Raimeda gyveno kone be žmonių, susitelkdama į svarbiausią tikslą. Atostogos, išvykos, draugai, šventės buvo išbraukti iš jos kalendoriaus. R. Bučinskytė net nežiūrėdavo žinių, kad į galvą neprasiskverbtų pašalinės mintys.
Po eilinės treniruotės šaudykloje Raimeda būdavo taip psichologiškai išsekusi, kad negalėdavo net knygos į rankas paimti – mintimis dar šaudydavo.
Kad išeitų iš tos transą primenančios būsenos dėl stuburo traumos vaikščioti negalinti šaulė vežimėliu leisdavosi į kelią Rėkyvos ežero pakrante, pro jachtklubą ir Rėkyvos miestelį. Apsukusi tuos maždaug 5 kilometrus jausdavosi išsikrovusi ir fiziškai – ne tik psichologiškai, o tuomet jau įstengdavo ir atsipalaiduoti.
„Po kelių mėnesių tokio gyvenimo beveik be žmonių nuvykau į para čempionatą Roterdame ir mane ištiko šokas. Tame čempionate dalyvavo 10 sporto šakų atstovai – ir krepšininkai, ir dziudo kovotojai, ir badmintonininkai, ir lankininkai.
Visi drauge susitikdavome valgyti. Kai pirmąsyk įvažiavau į tą didelę erdvę, kur šurmuliuoja daugybė žmonių, kur daug garso, groja muzika, pasijutau tarsi tas užspeistas zuikis: akys didelės, net valgyti nebenoriu. Norėjosi tik apsisukti ir ieškoti vietos pasislėpti.
Net įvažiavau į tualetą ir gal 10 minučių jame sėdėjau, kad susivokčiau vienumoje. Man atrodė, kad padariau didelę klaidą, nes buvau kone saviizoliacijoje, o dabar negebu būti tarp žmonių ir susikaupti. Net suabejojau savimi – naktį varčiausi lovoje, negalėdama atsikratyti minčių ir užmigti.
Tačiau po dienos išvažiavau pasivažinėti aplink tvenkinį ir įtikinau save, kad esu tarsi burbule ir tas šurmulys manęs neliečia: žaidžiu savo žaidimą – ne su visais tais žmonėmis, o su savimi, ir privalau padaryti tai, ką privalau.“
Ir ji padarė. Šaudydama iš 10 metrų pneumatiniu pistoletu finale surinko 227,6 taško ir tapo Europos vicečempione. Už lietuvę finale taikliau šaudė tik 4 taškais daugiau surinkusi turkė Aysegul Pehlivanlar. Turkijos šaulė kelialapį į Paryžių jau buvo gavusi anksčiau, tad vienintelis tame čempionate skirtas kelialapis teko Raimedai.
Amžinybė šešiose sekundėse
Čempionate Roterdame sutramdžiusi vidinius demonus ir sugebėjusi susikaupti tuomet, kai to reikėjo, R. Bučinskytė tarsi gavo patvirtinimą, kad eina teisingu keliu.
Dabar ji tiksliai žino, kad kitus 10 mėnesių – iki pat 2024-ųjų rugpjūčio pabaigoje prasidėsiančių žaidynių – dirbs taip pat juodai kaip ir praėjusį pusmetį, atsiribodama ir nuo žmonių, ir nuo malonumų.
Likti su savimi nėra lengva. Ypač – tuomet, kai tikslai dar gerinti techniką aiškiai apibrėžti, o visko padaryti be priekaištų neišeina.
„Pykdavausi su savimi, susigalvodavau bausmių. Šaudydama per kelias sekundes turiu suvaldyti mažiausiai 10 elementų, bet – žiūrėk – nesigauna tai vienas, tai kitas. Bambėdavau ir garsiai su savimi aiškindavausi: „O dabar už tai sėdėsi dar valandą, kol nenušlifuosi iki galo.“
Arba atimdavau iš savęs menkus džiaugsmus, vietoj jų skirdama papildomų namų ruošos darbų.
Vienas didžiausių skanėstų mano smegenims po treniruotės būdavo kortomis padėlioti pasjansą, nes tas mechaniškas kortų dėliojimas leisdavo atitrūkti nuo minčių apie šaudymą. Tačiau, būdavo, pasjansą sau uždrausdavau ir šveisdavau trinkeles prie namo ar vonią – darydavau darbus, kurie nėra būtini, užuot save apdovanojusi“, – pasakojo R. Bučinskytė.
Tobulam šūviui iššauti reikia vos 6 sekundžių, tačiau į tas sekundes, rodos, telpa amžinybė, o sportininko protas ir kūnas turi sukontroliuoti net menkiausias smulkmenas. Tada svarbu viskas: akys turi matyti, ausys – girdėti, nosis – užuosti.
„Nuo tada, kai užsitaisai pistoletą iki tol, kol paleidi šūvį, privalai stebėti aibę dalykų: kūno, peties, alkūnės, riešo, pirštų padėtį. Pirštas ant nuleistuko turi būti būtent ten, kur turi būti, o ne milimetru kitur. Smakras negali būti per daug pakeltas ar nuleistas, akys privalo matyti pistoleto visus kryptukus, o tuo pačiu – ir taikinį už 10 metrų
Drauge pistoletą rankose turi laikyti kuo stabiliau ir ramiau, kuo švelniau paspausti nuleistuką, kad šūvis įvyktų. Tas nuleidimas nėra paprastas, nes vienu pirštu pajudini pusę kilogramo, bet negali pajudinti viso pistoleto.
Po šūvio dar 2 sek. pistoletą turi palaikyti toje pačioje padėtyje, kad nervinė sistema nurimtų, ir tik tada nuleisti.
Per tas 6 sek. preciziškai iki menkiausių smulkmenų turi atlikti labai daug veiksmų. Jei tik ką nors paleisi, viskas grius ir tobulo šūvio nebus, o tai labai skausmingai atsilieps rezultatui“, – teigė Raimeda.
Išmoko ne barti, o pagirti
Atsikratyti nuolatinės įtampos ir susidraugauti su savimi R. Bučinskytei padėjo pokalbiai su ugdančiuoju vadovu, vadinamuoju koučeriu, Ramūnu Klyviu. Metų metus viena pati ieškojusi būdų tobulėti, 2022-aisiais Raimeda pradėjo su juo dirbti ir suprato, kad Ramūnas yra būtent tas žmogus, kuris gali jai padėti siekti užsibrėžtų tikslų.
„Tai nebuvo dienos ar savaitės darbas, o ilgas kelias. Ramūnas mokė ne vien bausti save, o mėgautis gerai atliktu šūviu, analizuoti, kodėl tąsyk pavyko, prisiminti ir galvoje atkartoti momentus, kai viskas buvo puiku, pagirti save, kad esu šaunuolė ir sugebu padaryti taip, kaip reikia“, – pasakojo Raimeda.
Diena po dienos taip įtikinėdama save, kad vis dėlto yra laimėtoja, o ne nevykėlė, R. Bučinskytė atsikratė slogių minčių ir slegiančio bejėgiškumo jausmo, kad ko nors neįstengia.
„Išmokau būti smulkmeniška ne tik šaudykloje, bet ir užvėrusi jos duris. Negali šaudykloje viską kontroliuoti, matyti ir pedantiškai siekti tobulumo, o gyventi chaotiškai. Visa, ką darai šaudykloje, privalai taikyti ir kasdienybėje“, – įsitikinusi moteris.
Kovoja tik su savimi
Ne tik treniruotės – ir varžybos – milžiniškas psichologinis krūvis, tačiau užsispyrusi šaulė patirtį bando semti rieškučiomis, vėl ir vėl tikrindama savo galimybių ribas bei stengdamasi jas peržengti.
„Esu dėkinga, kad Lietuvoje mane visur priima šaudyti su sveikaisiais. Priima ir latviai, estai. Šiemet Estijoje dalyvavau negalios neturinčių šaulių Baltijos taurės varžybose.
Į tokias varžybas važiuoju ne su kitais konkuruoti, o pati dėl savęs, kad matyčiau, ar gerėja mano šaudymas, ar išlaikau lygį, ar susitvarkau su nervais. Aš tik lyginu savo rezultatą su savo rezultatu ir niekada nesilyginu su kitais šauliais.
Man svarbu suprasti, ar sugebėsiu pasiekti geresnį rezultatą nei prieš mėnesį, ar sugebėsiu susitelkti. Jei per kurias nors varžybas nepavykdavo ko nors padaryti, per kitas jau bandydavau tobulinti būtent tą elementą“, – sakė R. Bučinskytė.
Per kiekvienas varžybas ji net kreipia dėmesį į tokias detales kaip valgymas, spręsdama rebusą, ar geriau prieš šaudant pavalgyti ar vis dėlto šaudyti tuščiu skrandžiu, kai visi pojūčiai tampa aštresni.
„Jau žinau, kad persimiegojusi nešaudysiu gerai – privalau išsimiegoti, bet šiek tiek to miego turi stigti, kad organizmas būtų neapsnūdęs, o budrus. Stebiu kiekvieną detalę, kuri galėtų pridėti, kad ir vieną tašką prie mano rezultato“, – patikino Raimeda.
Organizmas pradėjo ožiuotis
Tos mažytės detalės sukrenta į vientisą dėlionę, kuri lyg tvirtas pagrindas po Raimedos vežimėlio ratais leidžia jaustis tvirčiau ir užtikrinčiau. O tada gerėja ir rezultatai.
Rugpjūtį per Serbijos mieste Novi Sade vykusių pasaulio „Grand Prix“ serijos varžybų etapą lietuvei šaulei nė viena varžovė neprilygo P2 rungtyje – šaudyme pneumatiniu pistoletu į taikinį iš 10 metrų.
Šiaulietė finale surinko 232,7 taško, o tai – finaluose geriausias R. Bučinskytės pasiektas rezultatas, 10 taškų didesnis už ligtolinį geriausią.
„Tuo rezultatu esu labai patenkinta, nes jis rodo, kad moku ir galiu susikaupti, kai to labiausiai reikia, kad susidoroju su nervine įtampa. Mane džiugina ne tiek medalis, kiek asmeninis finalų rekordas, nes mano tikslas ir buvo peržengti save, ką nors daryti geriau nei anksčiau“, – po šios pergalės džiaugėsi būsimoji paralimpietė.
Tačiau Novi Sade iškovojusi šią pergalę ir atsiėmusi nugalėtojai skirtą apdovanojimą, Raimeda padarė klaidą, kuri, kaip tikina, tapo neįkainojama pamoka ateičiai.
„Prieš varžybas niekada nevalgau, kad pojūčiai būtų aštresni. Nevalgiau ir prieš P2 rungtį, tik išgėriau daug vandens. Pašaudžiau, laimėjau, dar teko palaukti apdovanojimų, tad į viešbutį grįžau tik apie 15 valandą, kai jau buvau siaubingai alkana. Suvalgiau picos, kurią anksčiau rijau akimis, nes mačiau, kaip ją valgo kiti.
Pica buvo tobulai iškepta, su daug sūrio, tad godžiai ją sukirtau. Tai man buvo tarsi apdovanojimas už puikų pasirodymą šaudant pneumatiniu pistoletu. Tačiau eidama miegoti jutau, kad ta pica – vis dar mano skrandyje, kad organizmas jos nepriima. Gal buvo per riebi, gal dar kas netiko.
Kitą dieną dar laukė varžybos mažo kalibro pistoletu, bet pabudusi supratau, kad noriu ne šaudyti, o dar pamiegoti ar pasivartyti paplūdimyje – visi mano pojūčiai buvo tarsi atbukę. Mano vidinis žvėris norėjo ne medžioti, o ilsėtis. Kad ir kaip stengiausi jį pažadinti, nepavyko nieko padaryti, tad šioje rungtyje net neįveikiau kvalifikacijos.
Nors picą valgiau 16 valandų iki varžybų, ji man vis tiek pakišo koją. Gavau aiškų įrodymą, kad net keliolika valandų iki starto negaliu valgyti tai, ko noriu. Privalau valgyti lengvai virškinamą maistą: daržoves, vištieną, riešutus“, – pasakojo Raimeda.
Įgeidžius teks pamiršti
Į pasaulio čempionatą Peru įpusėjus rugsėjui R. Bučinskytė išvyko aiškiai žinodama, kad jame ne stengsis pasiekti įspūdingų rezultatų, o išspręsti dar vieną rebusą, tobulindama kurį nors technikos elementą, stebėdama save, įsiklausydama į savo organizmą ir ieškodama būdų tapti dar geresne šaule.
„Pasaulio čempionatas man turėjo būti labai svarbios varžybos, nes jame irgi kovojama dėl paralimpinių kelialapių. Kadangi kelialapį jau turiu, tokios siekiamybės pasaulio čempionate jau nebuvo, tad išsikėliau sau asmeninių tikslų, o ne siekiau būti geriausia, – teigė šaulė, planetos pirmenybėse Peru užėmusi 12-tą vietą. – Džiaugiuosi, kad paralimpinės žaidynės vyks Europoje ir nebus adaptacijos problemos.
Peru 17 val. jau tik apie lovą svajodavau, o, prabudusi 3 ryte, nebegalėdavau užmigti. Tokie dalykai išderina. Žinoma, stengiausi ir kuo geriau pasirodyti, bet taip pat analizavau savo klaidas – per greitas ritmas, prarasta koncentracija, abejojimas savimi.“
O po pasaulio čempionato Raimedos laukė išsvajotas apdovanojimas, šiuo metu gal net svarbesnis už čempionės laurus – atostogos.
Į šaudymą susitelkusi sportininkė atostogų net nedrįso planuoti, kad mintys nepradėtų klaidžioti ir svajonės apie poilsį per daug neužvaldytų.
„Tiksliai žinau tik tai, kad per atostogas dar susidėliosiu ateinančių 10 mėnesių planą, kuriame bus aiškiai surašyti didesni ar mažesni mano uždaviniai. Smagu turėti kelialapį į paralimpines žaidynes, bet norint ko nors jose pasiekti, reikia daug ir juodai dirbti, daug ko atsisakyti. Tad iki žaidynių privalėsiu gyventi pagal griežtą režimą: laiku eiti miegoti ir laiku keltis, laiku pavalgyti ir akylai stebėti, ką deduosi į lėkštę.
Mano tikslas buvo sudalyvauti paralimpinėse žaidynėse. Jį įvykdžiau, bet dabar turiu kitą tikslą – jau nenoriu tik dalyvauti, o noriu pasirengti taip, kad žinočiau, jog iš tikrųjų padariau viską, kas nuo manęs priklauso, kad nieko nepraleidau. Iki žaidynių tikrai neturėsiu laiko mėgautis kokteiliukais, gražiu oru. Dabar turiu atsidėti tik tam, ką privalau, o paskui jau vėl galėsiu daryti tai, ko noriu“, – teigė R. Bučinskytė.
