Sausio 26 d. Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Garliavoje, įvyko fotomenininko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Požerskio fotografijų albumo „Atlaidai“ pristatymas. Gitaros garsais renginį pradėjo Garliavos meno mokyklos auklėtiniai, įžanginį žodį tarė ir bibliotekos darbuotojos, nuoširdžiai besidžiaugdamos, kad naujausias fotografo albumas pristatomas būtent čia, Garliavoje, viešojoje bibliotekoje, kuri šalyje garsėja viena gausiausių fotografijos knygų kolekcijų. Pirmasis tarti žodį buvo pakviestas menotyrininkas Tomas Pabedinskas, parašęs anotaciją fotomenininko R. Požerskio albumui „Atlaidai“.
T. Pabedinskas taikliai sudėliojo svarbiausius akcentus: fotografija – tai sritis, kurioje svarbi dokumentinė vertė, laikui bėgant vis didėjanti, tačiau vien dokumentinės vertės fotografijai išlikti nepakanka – fotografijoje be galo svarbus ir savitas kūrybinis braižas, kurį fotografijos klasikas daugiausia ir išvystė, kurdamas šią, vieną brandžiausių savo fotografijų serijų. Anot menotyrininko, R. Požerskio fotografijose užfiksuotos tiesos – dokumentinė, objektyvi, ir kūrybinė, subjektyvi, asmeninė, – kolektyvinėje sąmonėje jau yra įsitvirtinusios kaip tautinę kultūrą, t. y. lietuviškumą, reprezentuojanti dalis.
Tikrasis R. Požerskio mokytojas, fotografijos klasikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aleksandras Macijauskas džiaugėsi: „Aš atėjau į šventę. Fotografijų albumas „Atlaidai“ – tai dar vienas aukso gabalas į Lietuvos fotografijos banką.“ Retoriškai klausdamas: „Kas gali būti svarbiau už žmogų?“, jis gyrė bičiulį fotografijų serijoje „Atlaidai“ pažvelgus į žmogų „iš eilės taškų“ bei puikiai atspindėjus jų tarpusavio ryšius.
Tuo tarpu fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos bei jos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis svarstė, kokia gi turėjo būti autoriaus motyvacija imtis temos, kuri anuomet atrodė visiškai neperspektyvi, bei intuicija, kad anie laikai praeis ir visa, kas užfiksuota, vieną dieną bus galima parodyti, o kartu ir paliudyti apie laiką, kuris ėmė ir praėjo. R. Požerskio pasiryžimas fotografuoti atlaidus G. Česoniui priminė Romo Kalantos pasiryžimą susideginti: „Tai – rizika, nes turinys, kuris yra šioje knygoje, galėjo būti rimtas pretekstas gauti kelialapį ne į Palangą, bet kur nors toliau…“
Žodį suteikus pačiam R. Požerskiui, šis pritarė, jog tapti disidentu buvo išties nesudėtinga, tačiau pabrėžė, kad tiek jo, tiek kolegų tikrasis siekis buvo garsinti Lietuvą aukšto meninio lygio fotografijomis. „Gintaras klausė, kodėl fotografavau atlaidus, atsakysiu – nežinau. […] Galvoju, kad po to, kai per R. Kalantos įvykius buvau suimtas ir pasodintas, tai man buvo kaip Lietuvos valstybės piliečio antrasis gimimas.“ Autoriaus teigimu, pirmasis žmogaus gimimas būna fizinis, antrasis – dvasinis, kuomet žmogus pradeda suvokti arba bando atsakyti į klausimą, dėl ko jis gyvena. „Atlaidai – mano dvasinio gimimo išraiškos forma“, – teigė R. Požerskis.
Nepaisant to, kad anuomet šių fotografijų niekur nebuvo galima rodyti, publikuoti, siųsti į užsienį, anot fotomenininko, tikrasis atlaidų fotografavimo tikslas, greičiausiai, buvęs juos tiesiog fiksuoti. Nuvykęs į atlaidus, jis teigė išvydęs fantastinį pasaulį, kurio labai mažai teperteikė savo fotografijose. Su aiškiai juntama nostalgija praeičiai R. Požerskis pripažino, kad viso to Lietuvoje neliko: nėra vyrų, kurie neštų vėliavas, koplytėles, vaikų, kurie pirktų saldainius, jų lakstymo aplinkui, arklių žvengimo, sėdėjimo pievose su užkandžiais po Šv. Mišių ir, žinoma, dvasingumo.
„Praeitis – kaip koks sapnas, o ši knyga – galimybė susipažinti, pamatyti pasaulį, kuris egzistavo“, – teigė R. Požerskis. Knygos pristatymą fotografijos klasikas užbaigė mintimi: „Atlaidai – tai dvasinė kelionė, tačiau ne fizine, bet perkeltine prasme“, pridurdamas, kad mes visi esame toje kelionėje.
Parengė Simona Zvicevičiūtė
R. Požerskio nuotr.
