„Užima didžiausią arba žymią dalį gyvenimo. Be to, nėra kitų malonumų. Nuolat galvojama apie TAI“, – kaip atpažinti bet kokią priklausomybę, aiškina psichologas psichoterapeutas prof. dr. Gediminas Navaitis. Po šia kepure šiandien vis dažniau patenka ne tik alkoholio, narkotinių medžiagų priklausomybės, bet ir kompiuteriniai žaidimai, į kuriuos vis giliau klimpsta paaugliai ir jaunimas.
Tėvams – pradėti nuo savęs
Gydytojas psichiatras Mindaugas Jasulaitis, tėvams, auginantiems vaikus ir paauglius, organizuojantis seminarus „Vaikystė be ekranų“ aiškina, jog šiandienos vaikai ir paaugliai – amžiaus grupė, kuri yra gimusi skaitmeninių prietaisų apsuptyje, todėl jie nuo kompiuterinių žaidimų yra labiausiai pažeidžiami.
„Tyrimai rodo, kad skaitmeninė priklausomybė gali turėti didelį poveikį besivystančioms smegenims. Prefrontalinei smegenų žievei, kuri atsakinga už gebėjimą kontroliuoti impulsus, siekti ilgalaikių tikslų. Vaikams iki dvejų metų išvis nereikėtų patikėti ekranų, nebent tai būtų pokalbiai su artimaisiais. Pokyčiai smegenyse gali turėti įtakos kognityvinei funkcijai, dėmesio ir kalbos apdorojimui, kalbos raidai, dėmesio ir aktyvumo sutrikimui. Vėliau tai gali turėti poveikį ir akademiniams rezultatams“, – įspėja gydytojas psichiatras Mindaugas Jasulaitis.
Ekspertai rekomenduoja aiškių taisyklių ir ribų nustatymą dėl laiko, praleidžiamo prie ekranų, taip pat integruoti fizinį aktyvumą, skatinti žaidimus lauke, tiesioginį bendravimą.
„Prie tiesioginio bendravimo turime vėl pratintis mokytis. Modeliuoti sveikus skaitmeninius įpročius, kuriuos vaikai ir paaugliai turėtų perimti iš tėvų ar globėjų. Toli gražu nesame patys geriausi to pavyzdžiai“, – pastebi specialistas.
Anot jo, signalai, kurie galėtų įspėti apie pradėjusią formuotis priklausomybę nuo skaitmeninių prietaisų, yra: susijaudinimas, dirglumas, irzlumas, kai negali pasinaudoti skaitmeniniais įrenginiais, sunku ištverti nuobodulį, taip pat susidomėjimo veiklomis praradimas, kurios anksčiau teikė džiaugsmą.
Dar vienas simptomas – apgaudinėjimas ir melas.
„Vaikai gudrauja sakydami tėvams, kiek laiko praleidžia naudodamiesi išmaniaisiais įrenginiais, kokį turinį žiūri, tėvams sako, kad mokosi ar ieško svarbios informacijos“, – į ką atkreipti dėmesį, pataria psichiatras.
Radikalesni požymiai, kai priklausomybė jau pažengusi, – asmens higienos nepaisymas: vaikai gali rečiau valytis dantis, praustis, vengti persirengti. Taip pat pastebimi mitybos pokyčiai: užstrigę ekranuose vaikai ir paaugliai praleidžia valgį, dažnai renkasi kaloringą maistą, greitus užkandžius.
„Kontroliuoti vaikus, deja, nėra paprasta – tai kovos žingsniai. Sunkesniais atvejais rekomenduojama kreiptis į psichikos pagalbos specialistus. O specifinių ir itin veiksmingų procedūrų, psichoterapinių technikų ar medikamentų, galinčių išspręsti šią problemą, deja, nėra. Galime gydyti tik simptomus. Tėvams reikėtų būti pavyzdžiu – modeliuoti vaiko arba paauglio elgesį, ištverti vaiko frustracijas ir pabūti šalia kaip galima ilgiau, patiems padėti skaitmeninius prietaisus į šalį“, – jei patys esame įnikę į ekranus bendraudami su vaikais, naivu tikėtis, kad jie elgsis kitaip, seną tiesą primena pašnekovas.
Pažeidžiamiausia grupė – jaunimas
Pasaulyje problema, kylanti dėl kompiuterinių žaidimų, stovi lygiagrečiai su probleminiu interneto naudojimu. Šis neseniai įgavęs priklausomybę žymintį trumpinį PIN. Priklausomybės ligų centro specialistai aiškina, jog netrukus šeimos gydytojo klausimas, kaip mes ar mūsų vaikai naudojasi internetu, turi tapti norma.
Mat interneto naudojimas yra neatsiejamas nuo šiuolaikinio gyvenimo, tačiau tam tikrai daliai žmonių jis tampa probleminiu ir trikdo tiek fizinį, tiek socialinį funkcionavimą.
Anot specialistų, probleminiu naudojimas tampa tada, kai veikla internete, dažniausiai socialinių tinklų tikrinimas, naršymas, žaidimai, lošimas, pornografijos žiūrėjimas, apsipirkinėjimas pasireiškia kaip nevaldomas įprotis, trikdantis svarbias asmens gyvenimo sritis: sveikatą, santykius, mokslus, darbą. Elgesio priklausomybės – santykinai nauja ir kuo toliau, tuo labiau aktuali problema, ypač tarp jaunimo.
Pasaulio sveikatos organizacija elgesio priklausomybes neseniai naujoje klasifikacijoje priskyrė prie priklausomybių, ko anksčiau nebuvo.
Kenčia ir šeimos nariai
Moksliniai tyrimai rodo, kad kone kas dešimtas žmogus pasaulyje gali susidurti su probleminiu interneto naudojimu.
Nors pasaulyje gydomos įvairių rūšių PIN priklausomybės, tokios kaip kiberchondrija, kai žmogus nuolat ieško internete informacijos apie savo būklę, būseną, sveikatos sutrikimą, šiandien Lietuvoje labiausiai pastebimas pernelyg intensyvus socialinių tinklų naudojimas, taip pat internetiniai žaidimai. Į pastaruosius labiau įnikę berniukai, vyrai, o socialiniais tinklais labiau domisi moteriškos lyties atstovės.
„Tai – rimta psichinės sveikatos problema pasaulyje, – sako LSMU Neuromokslų instituto klinikinis psichologas, Skaitmeninės etikos centro ekspertas dr. Julius Burkauskas. – Skaudžių pasekmių paprastai randasi ne tik paties PIN patiriančio asmens gyvenimui, bet ir jo šeimai bei aplinkiniams. Todėl visiems specialistams, o ypač dirbantiems su vaikais ir paaugliais, itin svarbu padėti geriau atpažinti ir vertinti PIN požymius bei sukaupti žinių, kaip padėti susiduriantiems su šia problema.“
Specialisto komentaras:
Psichologas psichoterapeutas prof. dr. Gediminas Navaitis:
– Psichologinė priklausomybė lošimams – daugeliui žinoma problema. Neretai siekiantys su ja susidoroti įninka į dar vieną manija tapusį pomėgį – priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų. Tai tampa kaip perėjimas gydantis nuo lošimų.
Sąsaja tarp žaidimų ir lošimų ir dėl to kylančios psichologinės problemos – labai panašios. Abi jos siejamos su priklausomybe, kai nuolat galvojame apie TAI. Šiandien vis labiau plinta priklausomybės nuo interneto ir internetinių lošimų, kompiuterinių žaidimų. Nors apie pastaruosius kalbama mažiau, jos mastas auga.
Tai – jaunimo problema, kadangi jie gerokai jautriau reaguoja į tai, kad yra atitolę nuo naujovių. Išgirdę, kad jei yra nemadingai apsirengę ar jų telefono modelis jau benueinantis, sureaguos skaudžiai, priešingai, nei suaugęs, kuris dažnu atveju nesuks galvos dėl tokio komentaro, vargu ar dėl to susinervins. Trylikos ar keturiolikos metų jaunuoliui tai galu būti postūmi menkai save vertinti.
