Septynioliktąjį eilinį metų sekmadienį Mišių Dievo žodis kalba apie maldą. Pradžios knygoje (Pr 18) pasakojama, kaip Abraomas maldavo Viešpatį pasigailėti nedorai besielgiančių Sodomos ir Gomoros gyventojų ir dėl to nesunaikinti jų miestų. Viešpats pažadėjo nesunaikinti, jei mieste bus rasta bent dešimt dorų žmonių, bet nė tiek jų nebuvo.
Evangelijoje pasakojama, kaip pats Jėzus mokė melstis. Jis mums paliko maldą „Tėve mūsų“ ir kvietė meldžiantis būti labai ištvermingiems: „Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11, 9).
Melstis ne visada yra lengva, todėl dažnas į maldą žvelgia kaip į nelengvą pareigą ir jai skiria maža laiko. Tokiais atvejais nesuvokiama, kas yra malda.
Malda yra sūnaus / dukros santykis su mylimu Tėvu. Panašiai kaip mes kalbamės su mums brangiais žmonėmis, išsakydami jiems pagarbą, meilę, dėkingumą ar prašymą, taip maldoje kalbamės su Dievu.
Jėzus mokė meldžiantis kreiptis į Dievą kaip į mylintį Tėvą: „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“ Tas mylintis Tėvas yra ne kažkur toli kosmose, bet čia pat su mumis; net arčiau mūsų, nei mes galėtume tai įsivaizduoti.
Evangelijoje randame daug vietų, kai žmonės Jėzų ko nors prašydavo. Kanaanietė moteris prašė pagydyti jos dukrą (plg. Mt 15), šimtininkas maldavo pagydyti jo tarną (Mt 8, 5–11), Morta – sugrąžinti broliui gyvybę (plg. Jn 11, 22), ir Jėzus nė vienam neatsakė. Tačiau šie Evangelijos pavyzdžiai neturėtų mūsų nukreipti neteisinga linkme, kad taptume tik laikinų, nors ir svarbių, dalykų prašytojais.
Jėzaus paliktoje maldoje „Tėve mūsų“ yra tiksliai sudėliota, kokia turi būti mūsų malda.
Pradėdami melstis, pirmiausia minutėlę susikaupiame, suvokdami, kad kalbėsimės su mus mylinčiu dangaus Tėvu. Pirmieji ir svarbiausi mūsų maldos prašymai neturi būti sveikatos ar pasisekimo gyvenime maldavimas, bet mus mylinčio Tėvo garbė: „Teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia.“ Tik po to išsakome savo reikalus. Prašyme „kasdienės duonos“ telpa visi mūsų žemiškieji reikalai, kurie mums yra svarbūs kaip kasdienė duona.
Visi esame nuodėmingi ir reikalingi Dievo gailestingumo, todėl kai meldžiamės, neužmirškime Jėzaus nurodyto labai svarbaus prašymo: „Ir atleisk mums mūsų kaltes.“
Paskutinis svarbus „Tėve mūsų“ maldavimas yra „gelbėk mus nuo pikto“. Tas „piktas“ gali būti mus į blogį gundantis velnias, mums gero nelinkintys žmonės ar netvarkingi ir gaivališki kūno polinkiai, kurie gali stipriai paveikti mūsų gyvenimą.
Melsdamiesi išsakome Dievui savo prašymus ne todėl, tarsi jis nežinotų, ko mums reikia, bet, būdami laisvi žmonės, nuolankiai atsiveriame Dievo veikimui. Dievas visuomet atsižvelgia į mūsų laisvę, ir jei šito atsivėrimo nebūtų, jis tiesiog negalėtų mums padėti.
Mokydamas ištvermingai melstis, Jėzus pasakė dar vieną įsidėmėtiną mintį: „Jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13). Taigi, Dievas besimeldžiančiam suteiks ne kokį nors jo geidžiamą laikiną dalyką, bet suteiks patį save. Į žmogaus širdį atėjusi Šventoji Dvasia kuria tai, kas žmogui yra svarbiausia.
Šį sekmadienį pamąstykime, kokia buvo ligšiolinė mūsų malda ir kur galėtume ją patobulinti, kad ji neštų palaimingų vaisių.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
