„Viltis neapgauna“ (Rom 5, 5) ir stiprina mus išbandymuose
Brangūs broliai ir seserys!
Švenčiame 33-iąją Pasaulinę ligonio dieną Jubiliejiniais 2025 metais, kai Bažnyčia kviečia mus tapti „vilties piligrimais“. Šioje kelionėje mus lydi Dievo žodis. Per šventąjį Paulių mums perduodama labai padrąsinanti žinia: „Viltis neapgauna“ (Rom 5, 5) – ji iš tiesų stiprina mus išbandymų metu.
Tai paguodžiantys žodžiai, tačiau jie gali kelti tam tikrų klausimų, ypač kenčiantiems žmonėms. Pavyzdžiui: kaip išlikti stipriems, kai mūsų kūną vargina sunkios, neįgalumą sukeliančios ligos, galbūt reikalaujančios gydymo, kurio išlaidos viršija mūsų galimybes? Kaip su tuo dorotis, kai, be savo kančių, matome kenčiant ir savo artimuosius, kurie nori mums gero, bet jaučiasi bejėgiai padėti? Tokiomis aplinkybėmis jaučiame, kad mums reikia palaikymo, viršijančio mūsų jėgas: mums reikia Dievo pagalbos, jo malonės, jo Apvaizdos, tos stiprybės, kuri yra jo Dvasios dovana (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1808).
Tad akimirką stabtelėkime ir apmąstykime Dievo buvimą šalia kenčiančiųjų, ypač trimis būdingais aspektais: per susitikimą, dovaną ir dalijimąsi.
1. Susitikimas. Kai Jėzus išsiunčia septyniasdešimt du mokinius į misiją (plg. Lk 10, 1–9), jis ragina juos sakyti ligoniams: „Jums čia pat Dievo karalystė“ (9 eil.). Jis kviečia mokinius padėti ligoniams suvokti, kad net jų patiriama negalia, kad ir kokia skausminga ar sunkiai suvokiama ji būtų, yra galimybė susitikti su Viešpačiu. Ligos metu, viena vertus, labai raiškiai pajuntame esą trapūs kūriniai fizine, psichologine ir dvasine prasme, kita vertus, patiriame Dievo, kuris Jėzuje dalijasi mūsų kančia, artumą bei užuojautą. Jis mūsų nepalieka ir dažnai nustebina dovanodamas ištvermę, kurios niekada nemanėme turį ir kurios patys nebūtume atradę.
Tuomet liga tampa proga patirti perkeičiantį susitikimą, rasti nepajudinamą uolą, prie kurios galime prisišlieti, kad atlaikytume gyvenimo audras: tai patirtis, kuri, nors reikalauja aukos, bet padaro mus stipresnius, nes geriau suvokiame, jog nesame vieni. Štai kodėl sakoma, kad skausme visada glūdi išganymo slėpinys, nes skausmas leidžia artimai ir realiai patirti iš Dievo kylančią paguodą, „pažinti Evangelijos pilnatvę su visais jos pažadais ir gyvenimu“ (Šventasis Jonas Paulius II. Kalba jaunimui, Naujasis Orleanas, 1987 m. rugsėjo 12 d.).
2. Pereiname prie antrojo apmąstomo aspekto – dovanos. Kančia labiau negu bet kas kita leidžia mums suvokti, kad visa viltis kyla iš Viešpaties, todėl ji pirmiausia yra dovana, kurią reikia priimti ir puoselėti, idant, pasak gražaus Madeleine’os Delbrêl posakio, išliktume „ištikimi Dievo ištikimybei“, (plg. Nous autres, gens des rues, Livre de vie, 1966).
Tik per Kristaus prisikėlimą mūsų likimai įrašomi begaliniame amžinybės horizonte. Tik iš Velykų mums ateina tikrumas, kad niekas, „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8, 38–39). O iš šios „didžiosios vilties“ kyla visos kitos šviesos prošvaistės, padedančios įveikti gyvenimo išbandymus bei kliūtis (plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 27.31). Negana to, ir Prisikėlusysis eina kartu su mumis, tapdamas mūsų kelionės palydovu, kaip ir keliaudamas su Emauso mokiniais (plg. Lk 24, 13–53). Mes, kaip ir jie, galime dalytis su juo savo sumišimu, rūpesčiais bei nusivylimais, galime klausytis jo žodžio, kuris mus apšviečia ir uždega mūsų širdis; galime atpažinti jį esantį laužant duoną, o jo buvime su mumis – nepaisant dabarties ribotumo – galime užčiuopti tą „anapusybę“, kuri priartėdama prie mūsų atkuria drąsą ir pasitikėjimą.
3. Prieiname prie trečiojo aspekto – dalijimosi. Kančios vietos daugeliu atvejų būna ir dalijimosi bei tarpusavio praturtinimo vietos. Kaip dažnai prie ligonio lovos mokomės vilties! Kaip dažnai, būdami šalia kenčiančiųjų, mokomės tikėti! Kaip dažnai atrandame meilę, rūpindamiesi tais, kuriems reikia pagalbos! Suvokiame, kad esame vilties „angelai“, Dievo pasiuntiniai vieni kitiems, visi kartu: ligoniai, gydytojai, slaugytojai, šeimos nariai, draugai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės; kad ir kur būtume: šeimose, klinikose, slaugos namuose, ligoninėse ar medicinos centruose.
Svarbu gebėti suvokti šių malonės susitikimų grožį bei reikšmę ir išmokti juos įrašyti savo sieloje, kad jų nepamirštume: išsaugoti širdyje malonią medicinos darbuotojo šypseną, dėkingą ir pasitikintį paciento žvilgsnį, supratingą ir dėmesingą gydytojo ar savanorio veidą, laukiantį ir susirūpinusį sutuoktinio, vaiko, anūko ar brangaus draugo veidą. Visa tai yra brangintini šviesuliai, kurie net išbandymų tamsoje ne tik suteikia jėgų, bet ir moko iš tikrųjų skonėtis gyvenimu, kupinu meilės bei artumo (plg. Lk 10, 25–37).
Brangūs broliai ir seserys, ligoniai ir padedantys kenčiantiesiems, jums tenka ypatingas vaidmuo šiame Jubiliejuje. Jūsų bendra kelionė yra ženklas visiems, „žmogaus orumo himnas, vilties giesmė“ (bulė Spes non confundit, 11), jos garsas aidi toli už jūsų slaugos palatų ir lovų, skatindamas ir drąsindamas reikšti artimo meilę per „sutartinę visos visuomenės veiklą“ (ten pat), darną, kuri kartais sunkiai pasiekiama, tačiau būtent dėl to yra tokia maloni ir galinga, pajėgianti nešti šviesą bei šilumą ten, kur jos labiausiai reikia.
Visa Bažnyčia jums už tai dėkoja! Aš taip pat dėkoju ir meldžiuosi už jus, patikėdamas jus Marijai, Ligonių Sveikatai, žodžiais, kuriais daugybė brolių ir seserų kreipėsi į ją dėl savo reikalų:
Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja!
Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose,
bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk,
Mergele garbingoji ir palaimintoji.
Laiminu jus kartu su jūsų šeimomis bei artimaisiais ir prašau nepamiršti melstis už mane.
Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2025 m. sausio 14 d.
Pranciškus
