Ar esatę girdėję sąvoką, archyvinis kinas? Ar žinote, kas yra archyvistika? Šį sekmadienį turėjau progą pakalbinti, ankstyvojo kino festivalio “Pirmoji banga” organizatorių ir archyvarą Aleksą Gilaitį. Jis supažindino su archyvinio kino sąvoka ir papasakojo apie jo skirtumus ir panašumus su šiuolaikiniu kinu.
Norėdami, kad skaitytojas artimiau susipažintų su Jumis, prisistatykite, kas Jūs esate ir kuo užsiimate?
Esu archyvaras. Baigiau kino bakalauro studijas. Kadangi mano bakalaurinis darbas buvo susijęs su archyvine medžiaga, tiksliau su ankstyvąja archyvine medžiaga, nes rašiau apie ankstyvąjį kiną iki 1950-ųjų metų, turėjau atlikti tyrimus, kurie mane sujungė su įvairiais kino festivaliais ir žmonėmis. Su jais vėliau susidraugavau ir tuomet supratau, kad tuo ir noriu užsiimti. Taigi, vėliau suradau magistro programą, kuri būtent tai ir moko, tad įstojau toliau mokytis ir vėliau atlikau praktiką kino archyve. Šiuo metu užsiimu kino festivalio „Pirmoji banga“ organizavimu, vedu paskaitas ir domiuosi Lietuvos kino archyvu.
Kas yra archyvinis kinas? Kaip apibūdintumėte archyvinį kiną?
Paprastai šnekant, archyvistika – yra paveldo saugojimas, šiuo atveju, jeigu tai šnekama apie kino archyvistiką, tuomet tai – kino paveldo saugojimas. Tai yra labai platus terminas apie kurį galima labai ilgai kalbėti, tačiau trumpai tariant, archyvinis kinas gali prasidėti nuo kino pradžios ar net jau prieš kiną sukurti aparatai gali įeiti į kino archyvistiką kaip ir filmai, kurie buvo sukurti vakar. Paveldo saugojimo terminas irgi yra labai platus, ir tai susideda iš saugojimo tiesmuka prasme. Tai yra lyg knygos padėjimas į lentyną, kurią reikia saugoti, kad kuo ilgiau ji ten būtų, bet tuo pačiu prie jos turi būti prieinamumas, kad ji per ilgai nestovėtų ant tos lentynos ir būtų naudojama. Taigi, kino archyvo misija tūrėtų būti konservatyvi ir tuo pačiu liberali.
Kuo senasis kinas išsiskiria nuo šiuolaikinio kino ir kuo jie yra panašūs?
Visų pirma, senasis kinas – nėra tinkamas terminas. Kiną galima skirstyti į tam tikras epochas, pavyzdžiui, ankstyvasis kinas, nebylusis kinas, aukso amžiaus kinas ir t.t. Kino neskirstau į seną ar naują, nes kaip yra sakoma tikras archyvistas ar netgi tikras sinefilas žiūri į kiną ne pagal amžių, nes tai yra tokia pati meno forma kaip ir bet kuri kita. Ar mes vadiname Picasso paveikslą, senu paveikslu? Juk nevadinam, nes tai yra Picasso paveikslas ir jis yra nesenstantis, taip manu supratimu yra ir su kinu. Mano manymu, kino filmas yra lygiai tokia pati nesenstanti meno forma.
Kino filmai skiriasi galbūt stilistika, nes kine kiekviena epocha turi savo stilių, dažniausiai įtakotą politinių arba geopolitinių situacijų, bet atvirai kalbant nepasakyčiau, kad kino kalba labai keičiasi, nes buvo tam tikras etapas kino istorijoje maždaug antrame dešimtmetyje, kai tam tikri žmonės sukūrė tokią kino kalbą, kuri praktiškai yra naudojama iki šiol, bent jau tokie dalykai kaip kino greitis arba montažo subtilybės ir t.t. visa tai kaip ir neiškeičia, tik žinoma keičiasi įvairūs aktoriai, kokios madingos spalvos ir pan., bet nepasakyčiau, kad ir jos labai kinta.
Kodėl verta žiūrėti senąjį kiną?
Jį lygiai taip pat verta žiūrėti, kaip ir naująjį kiną, galbūt net ir labiau. Senas kinas reprezentuoja tą erą arba epochą, kurios dabar jau nebėra ir dėl to galima susipažinti su tų laikų madomis arba nebūtinai su kino subtilybėmis, bet bendrinėmis vaizdinėmis subtilybėmis iš tos eros, kurios metu buvo pastatytas filmas. Jeigu žmogus nori sužinoti, kaip atrodė Amerika 1930-aisiais, tai jis ir turėtų žiūrėti filmą iš tos epochos, o ne šiuolaikinį filmą reprezentuojantį tą epochą. Žinoma, yra įdomu ir pažiūrėti, kaip šiuolaikinis žmogus mato buvusius laikus, bet jeigu nori susisieti su tuo laikmečiu tai geriau yra žiūrėti to laikmečio filmą.
Kokį filmą pasiūlytumėt pažiūrėti, senojo kino skeptikui, norėdamas įtraukti jį labiau domėtis šiuo kinu?
Kadangi šito klausimo paklausėte manęs, o aš esu visiškas nebylaus kino fanas, siūlyčiau pažiūrėti visas nebylaus kino komedijas, kuriose vaidina Charlie Chaplin, Harold Lloyd, Buster Keaton ir t.t. Labai rekomenduoju, nes jos yra nemirštančios komedijos.
Kodėl mėgstate nebylųjį kiną, kuo jis Jus praturtina?
Dėl to, kad jis yra labai performatyvus ir jo kiekviena peržiūra yra skirtinga ir kitokia. Labai daug filmų, nebūtinai nebylaus kino, bet ir garsiniai filmai turi savo performatyvumą, bet nebylus filmas ypač, nes jei žiūri jį kine kaip, kad priklauso su gyvu akompanimentu, tai jis tada kiekvieną kartą bus kitoks, kiekviena kartą bus kitokia muzika ir dėl to visa atmosfera bus kitokia.
Norėdami sužinoti daugiau apie archyvinį kiną, esate kviečiami antradienį, gruodžio 6 dieną, 18 val. apsilankyti Alekso Gilaičio vedamoje paskaitoje pavadinimu “Archyvinio kino gidas”, „Knygų alėjoje“ (Laisvės al. 106). Renginys – nemokamas.
