Pernai Europos krepšinio paraštėse buvęs Kauno „Žalgiris“ per kelis mėnesius prisikėlė taip, jog bilietus rekordiškai į rungtynes šluojantys fanai tą praėjusį, 2021-2022 m. sezoną, prisimena kaip košmarišką sapną, kuris niekada realiai taip ir neįvyko. Klubo vadovas Paulius Motiejūnas mano, kad „Žalgiris“ vėl atrado sėkmės formulę.
Eurolygos sezonui persiritus į antrą pusę „Žalgiris“ yra tarp lygos elito, esančio atkrintamųjų traukinyje, bet net ne tai dabar Motiejūną džiugina labiausiai. Jei slapta tikėtis gerų rezultatų aikštėje galima visada, tai, kas šį sezoną vyksta užkulisiuose, labiausiai džiugina ir kartais net stebina Paulių Motiejūną.
Dar vasarą vieno po kito „ne“ iš Eurolygos žaidėjų sulaukęs Motiejūnas jau dabar dialoge su krepšininkais ir jų agentais jaučia visai kitą požiūrį, o prie to stipriai prisideda ne tik nuostabų darbą atliekantys krepšininkai ir treneriai, bet ir komanda patikėję fanai.
11. Tiek kartų iš eilės „Žalgiris“ išpardavė visus bilietus į Eurolygos namų rungtynes ir tokių skaičių nebuvo net prie auksinės Šarūno Jasikevičiaus eros. Į priekį toli negalvojantiems žmonėms šiemet pamatyti aukščiausio lygio krepšinį Nemuno saloje tapo praktiškai misija neįmanoma.
„Tai tikrai labai stebina, – BasketNews paklaustas apie vieną po kito sekantį soldoutą, kalbėjo Motiejūnas. – Tai stebina, ypač, po tokio praeito sezono. Prisidirbę buvome iki ausų, bet fanai vėl greitai patikėjo. Tas įdirbis prieš tai vis tiek davė savo ir smagu, kad žmonės patikėjo, jog čia buvo vienų metų paslydimas, o ne pasikeitusi tendencija. To ir siekėme, bet toks palaikymas vis tiek maloniai stebina.“
Lietuviai taip pat buvo tie, kurie daugiausiai prisidėjo prie rekordiškai greitai išpirktų bilietų į Eurolygos finalo ketvertą Kaune, o į jį bilietų negavęs treneris Kazys Maksvytis pats kukliai vylėsi į jį patekti su „Žalgiriu“.
Vis dėlto bet kokiame kontekste atsiradusios šnekos apie „Žalgirį“ Eurolygos finalo ketverte Kaune nepatinka Motiejūnui, kuris toliau į viso sezono paveikslą žiūri taip, kaip jį regėjo dar rugsėjo mėnesį.
„Nemėgstu, kad taip kalba, – Atėnuose prieš ketvirtadienio mačą BasketNews sakė Motiejūnas. – Tai yra labai nerealu, dabar yra sausis, krūva laiko. Pažiūrėkite, kokia konkurencija. Nėra taip, kad keičiame tikslus ir galvojame kitaip. Žingsnis po žingsnio, dabar yra „Panathinaikos“, kurį reikia apžaisti ir viskas.
Sakau, man labai nepatinka tos kalbos. Suprantu, kad čia – darbo dalis, bet mes esame kol kas niekas. Mes nieko neįrodėme, ant popieriaus tikrai nesame finalo ketverto komanda, viską turime išsikovoti. Reikia šitą suprasti ir taip galvoti, o ne svajoti, ką veiksime per finalo ketvertą.“
BasketNews – išsamus pokalbis su Pauliumi Motiejūnu apie susigrąžintą pagarbą Europoje, darbą su Maksvyčiu, naujokų įsiliejimą, finalo ketverto darbus, Manto Kalniečio sprendimą, Keenano Evanso ateitį ir daugiau.
– Pauliau, sėdime Atėnuose po 20 Eurolygos turų, „Žalgiriui“ vienu laimėjimu atsiliekant nuo 1 vietos. Prieš sezoną tikslas buvo kiekvienose rungtynėse kovoti dėl pergalės. Visgi žiūrint natūraliai, iš žmogiškosios pusės, turbūt net ir jūs viduje nesitikėjote, kad gali būti toks rezultatas? – BasketNews Atėnuose paklausė Motiejūno prieš ketvirtadienio vakaro rungtynes su PAO.
– Sunku pasakyti, nes su baime visada tikiesi. Kaip sakai iš žmogiškosios pusės, aš nesu toks žmogus, kuris taip galvoja. Supranti, kad yra daug smulkmenų, kurių nekontroliuoji. Taip, smagu toks rezultatas, bet kol kas jis dar nieko nereiškia.
– Kartais „Žalgirio“ žaidimas aikštėje būna sunkiai paaiškinamas logika, išsitraukiami tokie metimai, kokių dar nebuvome matę. Kaip jūs pats tą sėkmę aiškintumėte?
– Aš tai neaiškinu sėkme, tai vadinu žaidėjų pasitikėjimu savimi. Smagu, kad neabejoja, gerai, kad meta, o kai savimi pasitiki, užtikrintai jautiesi ir žinai, jog turi palaikymą, tie metimai ir įkrenta. Ne visada. Buvo, kada nemetėme, yra buvę, kada ir nepataikėme, bet aš manau, kad čia yra didelis Kazio (Maksvyčio) nuopelnas. Jis duoda to pasitikėjimo žaidėjams, jie jaučia, kad gali tai daryti, o kai esi savo srities profesionalas, tai ir pataikai.
– Kalbant apie fanus, lietuviai išpirko daugiau nei trečdalį bilietų į finalo ketvertą. Jūs iš pradžių netikėjote dideliu skaičiumi vietinių sirgalių arenoje. Kiek tai jums buvo netikėta?
– Man netikėta. Kainos tikrai nemažos, bet lietuviai supranta, kad tai – didelė krepšinio šventė. Maloniai stebina, smagu ir jeigu taip juokaujant, tai per maža arena tokiam renginiui.
– Su kuo tai galima dar susieti? Slaptu tikėjimu „Žalgiriu“, Šaro potencialiu triumfu finalo ketverte ar tiesiog besąlygine lietuvių meile krepšiniui?
– Sunku pasakyti. Tai – aukščiausio lygio krepšinio šventė Europoje. Suprantame, kad tokie renginiai būna labai retai, tikriausiai, tai – vienkartinis mūsų organizavimas. Marshallas (Glickmanas) tą patį kalba, nors nenoriu tikėti tuo, kad daugiau nebus finalo ketverto mažoje rinkoje. Mūsų fanai supranta krepšinį ir kai ateina toks renginys, jie nori būti istorijos dalimi. Manau, kad tai daugiausiai lemia.
– Kalbant apie šio sezono sėkmę, jau užsiminėte apie Kazį Maksvytį. Ar Jums pačiam po praėjusio sezono pabaigos ir Lietuvos rinktinės nesėkmės Europos čempionate buvo baimių, kad treneris gali netempti šito lygio?
– Ne, niekada nebuvo. Vėlgi, ką reiškia šito lygio? Kas yra tai? Jau rašantis sutartį žinojome, kad jis turės tos patirties, tik ne tos. Eurolyga buvo kitokia, komanda – kitokia. Mums, kaip organizacijai, svarbiausia yra augimas, tokį patį mąstymą turi turėti ir treneris. Visos nesėkmės sezono pabaigoje ir su rinktine yra pamokos. Trenerių amžiumi jis yra jaunas specialistas. Svarbiausia trenerio savybė yra ta, kad visada gali pasimokyti. Matome, kad Kazys tai ir daro ir dėl to judame į priekį.
– „Žalgiryje“ dirbote su daug trenerių – nuo Iliaso Zouroso ir Joano Plazos iki Šarūno Jasikevičiaus ar Martino Schillerio. Kuo išskirtinis yra darbas su Kaziu ir ar jį būtų galima palyginti su kažkuo kitu?
– Niekada nelyginu. Vienintelis skirtumas, kai pastaraisiais porą metų buvo užsieniečiai treneriai ir jų asistentai, tai labai skiriasi darbas su savais, kurie čia augę, gimę, žino visą krepšinio virtuvę, supranta, kas Lietuvai yra krepšinis. Čia tas skirtumas labiausiai jaučiasi, o Kazys yra Kazys. Visi turi savo braižą, savo charakterį, visi yra unikalūs, Kazys – ne išimtis.
– Kalbant dar apie organizacinius dalykus. Kokioje stadijoje dabar esate finalo ketverto organizavime?
– Viskas važiuoja. Nėra aiškios stadijos. Dirbame su rėmėjais, padedame Eurolygai. Toliau – visa infrastruktūra. Mūsų komanda dirba ir viską dėliojasi.
– Ar atsirado dalykų, kurių iš pradžių nebuvote nusimatę?
– Kažko ypatingo nebuvo. Rezervacijos su viešbučiais ir panašiai – tokių dalykų atsiranda visą laiką, bet kažkokių, kad išmuštų, tai tikrai nėra. Mes esame įpratę daryti tokius renginius. Tai – vis tiek krepšinio renginys, tik didesnio masto. Žinome, kaip jį suorganizuoti, visas Kaunas žino, nes čia buvo Europos čempionatas. Lietuva irgi turi tą patirtį, aš dažnai Eurolygos finalo ketvertą lyginu su Europos čempionatu, nes mastas toks pats, tik laikas siauresnis.
Vienintelis skirtumas tai, kai buvo Europos čempionatas, mes investavome į arenas, statėmės, atsinaujinome. Buvo valstybinis palaikymas. Dabar esame palikti vieni su savivaldybe ir turime kapotis. Turime ir areną atnaujinti. Man labai gaila, kad mes negalime turėti galimybių atnaujinti ją taip, kaip norėtųsi. Jai jau daugiau nei 10 metų, daugiau tokio lygio renginio čia ilgai nebus, o yra reikalų ir su švieslente, ir su kubu. Būtų labai puiki proga atsinaujinti ir investuoti į ateitį, jei būtų daugiau finansinio palaikymo. Bet čia tik pazyziu. Yra kaip yra, viską padarysime ir važiuosime toliau.
– Apskritai, šiemet Eurolygoje atstumai tarp komandų atrodo kaip niekada maži. Ar galima sakyti, kad tų pagrindinių kelių lygos ryklių persvara prieš kitus sumažėjo, ar kiti aspektai šiemet lemia tokį konkurencingumą?
– Man kažkaip irgi pačiam sunku suprasti, kodėl taip yra. Atrodo, žiūri į Milaną ir galvoji, kad turi užsivesti pagaliau ir pradėti kilti. Po to „Fenerbahče“ irgi krito į duobę, bet negalvoji, jog čia bus taip ilgai. Anksčiau būdavo tų duobių, bet ne tokių ilgų. Nežinau, kodėl taip yra, patį stebina. Matyt, toks sezonas. Biudžetų didelių yra, bet tas komandų klijavimasis yra kažkoks kitoks. Dabar net ir tos komandos su ilgamečiu branduoliu įkrenta į duobę ir netikėtai pralaimi.
– Anksčiau sakėte, kad papildymo neplanuojate, jei nebus traumų, bet situacija padiktavo žaibišką dviejų naujokų atvykimą. Galbūt vis dėlto viduje planavote šiuos papildymus dar prieš Evanso ir Tylerio Cavanaugh traumas? Ar visgi nė vieno šių žaidėjų nebūtų, jei visi būtų likę sveiki?
– Planuoti planavome, bet nežinau, ar būtų buvę. Labai nedaug šansų. Stebėjome, matėme Manto situaciją, bet pagal kiekvieno žaidėjo vaidmenį, reikia pasakyti, kad mums labai padeda tie, kuriems davėme šansą. Kai žmogui duodi šansą ir matai, kaip jis kabinasi, nesinori jo atimti. Sezono pradžioje atrodė, kad kažkur gali būti silpna grandis, bet matome, jog ta grandis puikiai prisitaikė.
– Jūsų akimis, kaip sekasi įsilieti naujokams? Neskaitant, kad Isaiah Tayloras dabar iškrito iš rikiuotės kuriam laikui.
– Manau, kad Isaiah turėtų būti sunkiau. Jis – įžaidėjas, neturi tokios patirties Eurolygoje. Žaidė ACB ir susidūrė su tokiomis komandomis, bet tai vis tiek nėra Eurolyga. „Anadolu Efes“ to vaidmens neturėjo, natūralu, kad reikia daugiau laiko. Taip ir planavome daugiau minučių LKL, kad pajustų ritmą.
O su Achille (Polonara), tai – europietis, žino visą lygą skersai ir išilgai. Tiesiog žmogui reikia psichologiškai priprasti, kad čia jis gauna kitą vaidmenį, kad yra labai svarbus. Manau, kad jam įsilieti pavyks lengviau. Iš esmės, abu jie puikūs žmonės, geri charakteriai, iškart suprato, ko iš jų norime.
– Turbūt vienas didžiausių įvertinimų klubui turėtų būti tai, kad sausio mėnesį pavyksta pasikviesti tokį žaidėją kaip Polonarą. Dar vasarą kalbėjote, jog negalvojote, kad vienas sezonas taip greitai gali nubraukti įdirbį, kviečiant žaidėjus į Kauną.
– Tikrai taip. Pamatė ne tik fanai, bet ir Eurolyga bei agentai. Žaidėjams duodami šansai, pamatė trenerio darbą. Viskas vėl atsinaujino ir svarbiausia čia yra pergalės. Kai pamato, kad kovojame, kad yra šansas kabintis, kad žaidėjai stengiasi vienas dėl kito ir nėra kažkokios individualybės… Tikime, kad radome vėl savo sėkmės formulę, kuri veikia.
– Minėjote, kad po naujokų įsigijimo netelpate dabar į biudžeto ribas. Gal yra konkretūs skaičiai? Ir, tikriausiai, patekimas į Eurolygos ketvirtfinalį ir bent vienas mačas namuose atstatytų neigiamą balansą?
– Tas tai tikrai atstatytų ir dar uždirbtume sezone pinigų. Nenoriu pasakyti, kokie yra ten tikslūs skaičiai, bet skaičiuojame, kad kol kas tie soldoutai padeda viršyti lūkesčius. Prognozuojant į ateitį, jei toliau taip sektųsi, gal net minusą padengtume vien iš reguliariojo sezono.
– O kiek prie naujokų atvykimo prisidėjo Manto Kalniečio sprendimas baigti karjerą ir kada jį sužinojote?
– Sužinojau anksčiau, bet prisidėjo. Neslėpsiu, pradžioje didžiausios kalbos buvo su Achille. Cavanaugh situaciją matėme, kad negyja ir artėjame prie operacijos. Manto pasakymas leido plačiau atverti piniginę, nes tikrai susitaupė pinigų ir paprasčiau žiūrėjome į tą riziką.
– Ar jums buvo netikėta žinia iš Kalniečio? Gal bandėte atkalbėti?
– Nebuvo taip, kad mes nebendravome iki tol. Kaip čia pasakius, mano kartos žaidėjas, nors ir nėra mano kartos, bet paskutinis žaidėjas, su kuriuo man dar yra tekę žaisti VDU. Ir tas bendravimas, ir tas ryšys yra kitas. Su Mantu dar vasarą kalbėjome, kad situacija nebus tokia, kokios norėtųsi. Neatkalbinėjau, ieškojome sprendimų, buvo šansų kabintis per LKL, bet traumos ir visi kiti dalykai… Mačiau labai daug tų karjeros pabaigų, kurios yra itin skausmingos, nes man jie yra savi žmonės. Su jais buvęs, augęs, o dabar ateina kiti ir neįsivaizduoji, kad jie kada nors baigs karjerą, bet visiems ateina ta pabaiga.
Ar dabar, ar sezono pabaigoje, mano galva, yra geras laikas baigti karjerą. Yra pavyzdžių, kur karjerą tęsia kaip įmanoma ilgiau, eina į žemesnes lygas. Aš galvoju, kad reikia nesiblaškyti ir pabaigti aukščiausiame lygyje, žaidžiant Eurolygoje. Tai – geras sprendimas. Ypač dabar, kai matau tris vadybininkus – Gediminą Navicką, Jankį ir dabar Mantas tam ruošiasi. Vertybiškai puikios asmenybės, „Žalgirio“ prasme irgi, nes tai – žalias kraujas. Didžiulis pastiprinimas, jis tikrai bus svarbus pas mus kažkur tai, o čia prie komandos dar irgi prisidės.
– Mantas Kalnietis ir futbolas. Kokios jo savybės leidžia tikėti, kad jis gali būti sėkmingas sferoje, su kuria artimai nebuvo susidūręs per visą karjerą?
– Jam patinka futbolas. Jis stebi, domisi. Nekalbame, kad jis bus sporto direktorius ir pradės rinkti futbolininkus, ar sakys treneriui, ką reikia daryti. Sakėme, kad norime krepšinio žinias perduoti į futbolą ir jis bus puiki grandis.
– Kalbant jau apie kitą sezoną. Po nelemtos Keenano Evanso traumos sakėte, jog kalbate dėl kito sezono, bet po to dar atsirado pranešimas apie „Maccabi“ norą susigrąžinti gynėją. Kokia dabar yra derybų situacija?
– Kol kas nėra, ką derėtis. Su agentais šnekėjome, mūsų noras aiškus, darome reabilitaciją ir padarysime viską, kad ji praeitų sklandžiai ir Keenanas greitai atsigautų, žaistų ir tą darytų puikiai. Norime, kad jis žaistų pas mus, o ką kiti darys, sunku dabar pasakyti. Planas, kurį turėjo agentai, aišku, kad apsivertė ir dabar laikas parodys, kaip bus.
Jonas Lekšas (BasketNews)
