Aludarių profesijai ir jų nuopelnams alaus pasauliui atšvęsti skirta liepos 18-oji – Tarptautinė aludarių diena. Šia ypatinga proga „Švyturys Brewery“ Aludarių dienos festivalyje lietuviams savo vietinio alaus paragauti atvežė žinomų užsienio alaus daryklų atstovai, kurie džiaugiasi, kad ribos tarp skirtingų alaus kultūrų – akivaizdžiai nyksta.
JAV vakaruose prasidėjusi nedidele vietine švente, dabar aludarių diena liepos 18 d. kasmet minima ir visame pasaulyje. Dėl to, kaip ir kiekvienais metais, „Švyturys Brewery“ alaus darykloje Klaipėdoje savaitgalį įvyko Aludarių dienos festivalis, kuriame lankytojai degustavo ir iš JAV, Švedijos, Norvegijos bei Didžiosios Britanijos atvežtų alaus rūšių. Visas šias daryklas su „Švyturys Brewery“ jungia į jas investavusi garsioji kraftinio alaus lyderė pasaulyje „The Brooklyn Brewery“.
Šių alaus daryklų atvežtą skirtingų stilių alų vieną po kito su smalsumu bandė festivalyje apsilankę lietuviai, nekantraudami paragauti savo skoniui neįprastų eksperimentų iš užsienio ir išgirsti apie kitoms kultūroms būdingus alaus vartojimo įpročius. Apie savo šalių ir kitas įkvepiančias alaus kultūras atvirauja šių alaus daryklų atstovai.
Alaus neverdantys ūkininkai seniau rizikavo būti ištremti iš šalies
Kadangi istoriškai Švedijoje gilių aludarystės tradicijų nėra, vietiniai aludariai seka pasaulinėmis tendencijomis ir tradicijas kuria nuo pradžių.
„Mes Švedijoje neturime senos aludarystės istorijos ir negalime pavaišinti vietiniu, kokius porą šimtų metų verdamu ypatingu alumi. Nors tai būtų puiku, visgi alus šiais laikais yra daugiau nei tik tradicijos ir istorija, todėl čia greitai reaguojame į naujausias tendencijas alaus pasaulyje ir jas įsisaviname. Ypač dėl mažesnių alaus daryklų pastangų ir sėkmės, Švedijos alaus kultūra tikrai ima klestėti“, – sako Lise Ljungman, „New Carnegie“ alaus daryklos iš Švedijos atstovė.
Įdomu tai, kad anksčiau greta esančioje Norvegijoje aludaryste ūkininkai užsiimti privalėjo, o alaus neverdantys taisyklių laužytojai galėjo būti net ištremti iš šalies.
„Alaus renesansas Norvegijoje prasidėjo vėliau nei kitur, tačiau alus yra svarbi norvegiškos virtuvės dalis ir anksčiau kiekvienas ūkininkas jį virdavo. Tiesą sakant, jie galėjo net prarasti savo ūkį ir būti išvaryti iš šalies, jei neužsiimdavo aludaryste. Šiais laikais ši taisyklė apsivertė, nes alui taikomi mokesčiai dabar labai aukšti, o reklamuotis draudžiama. Dabar žmonės alų vartoja kukliau, tačiau džiugu, kad yra labiau susidomėję jo derinimu su maistu, o alaus įvairovė – daug didesnė“, – pasakoja Kristian Berger, „E.C. Dahls“ alaus daryklos atstovas iš Norvegijos.
Lietuvos alaus kultūrą giria taip pat, kaip belgišką ar vokišką
Paklausti apie savo alaus kultūra įkvepiančias šalis, aludariai iš viso pasaulio nebesivargina išsiplėsti apie JAV nuopelnus alaus pasauliui – jie aptarti jau daug kartų. Dažniausiai be JAV minimos šalys taip pat yra Vokietija, Belgija, Čekija ir Didžioji Britanija. Pastarosios ypač dažnai giriamas – „Cask Ale“ stiliaus nepasterizuotas alus, kuris pateikiamas toks, koks yra, tuo pat metu statinėje dar vykstant antrinei fermentacijai.
„Vertinu anglų alaus kultūrą ir ją romantizuoju – už lango pilant lietui, įsivaizduoju save sėdint užmiesčio bare priešais židinį ir ragaujant autentiško, statinėje besifermentuojančio angliško elio“, – atvirauja „Švyturys Brewery“ apsilankiusi aludarė iš Švedijos L. Ljungman.
„Anglišku Cask Ale tipo alumi iš statinės aš pati susižavėjau nuo pirmos dienos persikrausčius į Londoną – iki šiol šis stilius mano mėgstamiausias. Tačiau pastaruosius kelis metus kraftinio alaus eksperimentai pasipylė kaip iš kibiro, atsirado tiek daryklų ir alaus rūšių, jog pasirinkimas tapo stulbinančiai platus. Tuo labai džiaugiuosi, nes Jungtinės Karalystės alaus kultūra tapo įvairesnė ir gyvesnė nei bet kada anksčiau, o visoje šalyje esančios daryklos trina alaus apibrėžimo ribas“, – sako Gabriele Bertucci iš „London fields“ alaus daryklos. „Kalbant apie kitų šalių alaus daryklas, man be galo patinka Estija. Nuo maloniai troškulį malšinančių pilsnerių iki neįtikėtinai daugialypių baltiškų porterių, šie aludariai žino ką daro. Taip pat vieną geriausių stipraus apynių aromato alų, kokį esu ragavusi, verda daryklos Naujojoje Zelandijoje.“
Tačiau pagyrų Jungtinės Karalystės aludarių atstovė negaili ir Lietuvai, ir netgi prilygina ją kitoms alaus pasaulį savo profesionalumu ir inovacijomis užkariavusioms šalims.
„Nors Lietuvos alaus kultūra vystėsi ganėtinai izoliuotomis sąlygomis, manau tai yra vienos iš geriausių alaus kultūrų pasaulyje gimtinė, nusipelniusi vietos tarp belgų, vokiečių, čekų ir britų. Man labai įdomu tai, kad jūsų senosios ūkininkų aludarystės tradicijos pirmą kartą minimos jau XI amžiaus kronikose, o senieji alūs, palyginus su kitomis senosiomis kultūromis, išgyveno stebėtinai puikiai. Jūs turite kitokį požiūrį į alų ir naudojamus ingredientus, o tai šiais laikais yra neįkainojama“, – teigia G. Bertucci.
Šiuolaikiniai aludariai trina kultūrines ir alaus apibrėžimo ribas
Dabar originaliai kokiai nors šaliai priklausanti alaus rūšis jau gali būti išvirta bet kur – vokiškas „Berliner Weiss“ stiliaus alus gaminamas Anglijoje, kartusis angliškas alus verdamas Italijoje, belgiško stiliaus IPA kuriamas Brazilijoje ir pan. Aludariai iš Skandinavijos pabrėžia, kad esminė to priežastis ir šios profesijos atstovų darbo dalis yra kelionės – tiek po kitas šalis, tiek barus. Taip aludariai susipažįsta su kitomis kultūromis, pasisemia idėjų savo praktikai ir tokiu būdu auga kaip daryklos.
„Aš viską apie alų išmokau ne ofise, o būtent bare. Alus man reiškia dalijimąsi ir gerą laiką kartu, o keliaudamas aš supratau, kad alus neturi ribų ir sienų, jis sujungia visas kultūras“, – sako Norvegijos aludaris K. Berger.
„Kai kurie iš seniausių žmonėms žinomų užrašų yra apie alų – tai lyg atskira kalba, kuri padeda skirtingų įpročių žmonėms iš įvairiausių pasaulio kampelių susikalbėti, geriau pažinti vienas kitą ir gerbti kitas kultūras. Alus – tai žavus „pasiteisinimas“ surasti bendraminčių, kuris iš esmės tapo bendruomenes kurianti tradicija“, – mintimis dalijasi G. Bertucci.
