Dėl migrantų, kitaip dar vadinamų nelegaliais įsibrovėliais, dalis Lietuvos teritorijos yra paskelbta nepaprastoji padėtis. Paskelbta mėnesiui, paskui pratęsta.
Pirmiausiai padidinto pareigūnų dėmesio sulaukė pasienio ruožas, t.y. maždaug 5 kilometrų juosta esanti palei pačią sieną bei dar tiek pat už jos ribų.
Be to yra sustiprinta jau Lietuvoje esančių neteisėtų migrantų apgyvendinimo vietos. Nepaisant to, kad vien sąvoka „nepaprastoji padėtis“jau skamba grėsmingai ir su kiekviena diena prie mūsų sienos keliauja vis daugiau Aliaksandro Lukašenkos režimo suklaidintų migrantų – tai ką pamatėme mūsų šalies pasienyje neatrodo pernelyg dramatiškai, o ir vietos gyventojai puikiai supranta kas vyksta.
Keliai nėra uždaryti
Šeštadienis , ūkanotas rytas ir mes keliaujame į Švenčionių rajoną aplankyti padidinto pareigūnų dėmesio dabar susilaukiančius kaimus ir, jei pasiseks apsilankyti pas ūkininką pro kurio namo langus jau ir pati siena matosi.
Be abejo pasiruošėme asmens dokumentus ir iš automobilio iškrovėme viską kas nereikalingą tam, kad jei mus tikrins tai tiesiog taip mūsų pareigūnai sugaiš kuo mažiau laiko. Tačiau pirmoji staigmena buvo tai, kad krašto kelias vingiuojantis didžiąją dalimi per pasienio ruožą ar visai greta jo visiškai laisvai pravažiuojamas , nes net ir esant nepaprastajai padėčiai paliktos visos galimybės laisvai tokiais keliais naudotis, tad nei gyventojai , nei aptarnaujantys juos verslai , nei tranzitu pasienio ruožą kertantys krovinių vežėjai bereikalingų sunkumų nepatiria.
Visas pareigūnų dėmesys sutelktas būtent į pačią pavojingiausią teritoriją esančia prie pat valstybės sienos ir budinčius pareigūnus mes pastebėjome būtent ant kelių vedančių pačios sienos link.
Daugiausiai informacijos… vietos parduotuvėje
„Neužklysta pas mus tie migrantai. Arčiau sienos reikia teirautis. Nors prieš kelis metus buvo įvykis, kuomet kažkas kirto sieną įsibrovė į giminių negyvenamą sodybą, persirengė joje surastais rūbais ir iškeliavo savais keliais“- pasakoja vietos parduotuvėje dirbanti ir visai šalia sienos gyvenanti Margarita. Dabar gi pasak moters netekę girdėti, kad migrantai būtų sulaikomi toliau nuo sienos ir apskritai vienintelis jai žinomas atvejis, kuomet prie pat sienos buvo sulaikyti migrantai, buvo dar vasara.
Na o pats kaimas, kaip juokavo moteris, gyveno lyg Dievo užantyje , nes dėl vykusių kariškių pratybų jame stovėjo ne tik nemenkas karių būrys , tačiau ir šarvotoji technika , tad apylinkėse buvo daugiau nei ramu.
Tiesa šiuo metu pasieniečių bei policininkų apylinkėse budi gerokai daugiau nei įprastai būdavo ,be to jie stebi ne tik pagrindiniu kelius bet ir miško ir tai daro visą parą , todėl nereikia pamiršti asmens dokumentų, nes be jų gali tekti važiuoti į užkardą asmenybei nustatyti. Tačiau , kaip teigia p. Margarita turėti su savimi dokumentus yra tiek įprastą vietos gyventojams , kad tai net kažkokiu pasikeitimu vadinti nesigauna.
Ne veltui kaimo parduotuvės, kartais, juokais vadinamos informacijos centrais ir tikrai – šalia lankstinukų apie apsaugą nuo koronaviruso gulėjo ir VSAT informacija gyventojams.
O štai seniūnija kiek nustebino – jokios informacijos apie paskelbtą nepaprastąją padėti neradome nei ant pastato, nei šalia esančioje skelbimų lentoje. Tačiau vietiniai, panašu , puikiai žino patys ką daryti.
Pranešti ar praleisti ?
„Pamatęs nieko nedarysiu. Nebijau aš jų – pats pasieniečiu dirbau ir daug jų mačiau“ – teigia pusamžis vietos gyventojas nepanoręs prisistatyti, tačiau net kelis kartus priminęs esąs buvęs pasienio tarnybos pareigūnas. „Anie tokie pat žmonės ir taip pat nori ir pavalgyti skaniai ir gyventi šiltai , tad ir atskrido pas mus kaip kokie varnėnai“. Jam porino greta stovėjęs bičiulis teigdamas, kad jam didelio susirūpinimo migrantai nekelia , na o jei tokie ir pasirodys vargu ar šie praslys pro pasieniečių bei policininkų akis , kurių dabar dirba gerokai daugiau. Tiesa vyrai taip ir nesutarė ar reikia pamačius galimai nelegalus būtina pranešti pareigūnams ar vis tik nekreipti į juos dėmesį paliekant viską „ant sienos dirbantiems specialistams“
Kiek neramiau jaučiasi vietos užeigoje dirbantis jaunas barmenas Gytis. „Žiūriu gi televiziją ir matau, kas Lenkijoje vyksta , tad tikrai kiek neramu darosi. Tačiau pats savo akimis migrantų nemačiau, juolab, kad vietos gyventojai puikiai informuoti kaip elgtis tokiu atveju“
Akivaizdu, kad bent jau kiek atokiau nuo sienos esančiame kaime gyvenimas teka sava įprasta vaga , tačiau kuo arčiau sienos tuo vis tik dažniau juntami nerimo ženklai . Keliaujant vietos keliuku pačios sienos link mes atkreipėme dėmesį į vietinių gyventojų žvilgsnius , kuriais šie palydėdavo jiems nepažįstamą t. y. mūsų automobilį.
Vakare iš namų išeiname rečiau
Buvusio vilniečio , o dabar jau daug metų natūraliai ūkininkaujančio Dmitrijaus Ivanovo žemė yra visai netoli valstybės sienos ir esant geram orui jis jau gali matyti Baltarusiją. Ir čia nuotakos jau kiek skiriasi nuo tų, kurios pajutome Sariuose ir apylinkėse.
„Kol kas negaliu sakyti , kad mūsų gyvenimas stipriai pasikeitė. Prieš 3-4 mėn. buvo netoliese ( Vidutinės kaime aut. pastaba) sulaikyti pabėgeliai, tačiau kol kas ramu“ . Tiesa kaip teigia pats ūkininkas „ Dabar jau ne taip drąsu naktį išeiti pasivaikščioti šiek tiek toliau ir tai psichologiškai yra nemalonu“ .
Ir nors pašnekovas per dešimtmetį ūkininkavimo šalia sienos jau priprato prie nuolatinio pasieniečių buvimo netoliese , tačiau paskutiniu metu vis tik būna neramu , kai pro kaimą pralekia mašinos švyturėliais ko iki tol nebuvę dažnai. Tuomet vietiniams jau tampa visiškai aišku, kad ant sienos kažkas įvyko rimtesnio.
Vyras teigia, kad pamatęs įtartinus asmenys jis tučtuojau skambins pagalbos telefonu 112 ir būtų taip pat pranešęs vietos pasienio užkardai, tačiau deja nežino jos telefono, o asmeniškai vietos gyventojų apie tai kaip elgtis ir kur kreiptis jų niekas neinformavo, tad viską ko reikia ūkininkas sužino iš savivaldybės interneto puslapio.
Tačiau, kaip ir visi iki tol kalbinti Švenčionių rajono gyventojai, Dmitrijus teigia, kad yra patenkintas pasieniečių darbu ir jais visiškai pasitiki.
Gyvenimas įprastas, nuotaikos ramios
Jei važiuodami į pasienį mes manėme, kad pamatysime nerimo ženklus, tai išvykdami mes jau puikiai žinojome – gyvenimas net ir netoli sienos vyksta įprastu ritmu. Maža to kaimo žmonės žiūri į padėti daug ramiau , nei pvz. vilniečiai , o ir baimių turi gerokai mažiau. Ribojimai tikrai niekaip nepakeitė vietos žmonių įprasto gyvenimo ritmo ir yra suprantami piliečiams.
Ir čia dar kartą pravartu susipažinti su oficialia informacija dėl pasienyje taikomo režimo . Kaip praneša VSAT :
Seimo sprendimu įvedus nepaprastąją padėtį įsigaliojo draudimas atvykti į pasienio ruožo su Baltarusija teritoriją, kuriame tokia padėtis įvesta. Yra nemažai asmenų kategorijų, kurioms neteks rūpintis papildomais leidimais patekti į ruožą. Yra ir kategorijų, kurios išimtiniais atvejais galės patekti į pasienio ruožą gavus VSAT leidimą.
Draudimas netaikomas asmenims, gyvenantiems, turintiems nekilnojamojo turto pasienio ruožo su Baltarusija teritorijoje, kur įvesta nepaprastoji padėtis, ir turintiems tai patvirtinančius dokumentus.
Įgyvendinant minėto Seimo sprendimo nuostatas leidimas patekti į pasienio ruožą prie valstybės sienos su Baltarusija suteiktas šiais atvejais:
– pasienio ruožo gyvenvietėse dirbantiems ir besimokantiems asmenims;
– asmenims, vykdantiems ūkinę, komercinę, tam tikrų objektų (pvz., kelių, ryšio linijų ir pan.) priežiūros veiklą pasienio ruože esančiose gyvenvietėse ar pasienio ruože;
– asmenims, vykstantiems magistraliniais, krašto ar rajoniniais keliais ar geležinkeliais, einančiais ar kertančiais pasienio ruožą;
– asmenims, kertantiems valstybės sieną per pasienio kontrolės punktus ar vykstantiems į darbo vietą, esančią pasienio kontrolės punkte;
– vykdant valstybės sienos apsaugos objektų įrengimą;
– vykdant Lietuvos valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų funkcijas;
– vykstant į pasienio ruožo gyvenvietes paslaugoms teikti ar įsigyti;
– vykstant į artimo giminaičio laidotuves, slaugyti ligonį, pas tėvus arba artimus giminaičius.
Šiais atvejais atskirai kreiptis į VSAT leidimo patekti į pasienio ruožą nereikia.
Parengė ir fotografavo nepriklausomas žurnalistas Vitalijus Balkus
