Beisbolas ir softbolas, lakrosas, skvošas, kriketas ir sulietuvinto pavadinimo dar nė neturintis „flag“ futbolas pravėrė duris į 2028 metų Los Andželo olimpines žaidynes. Ką tai reiškia Lietuvai? Kokia šių sporto šakų padėtis Lietuvoje? Ar olimpinių vilčių skaičiuoklėje jas galime laikyti dėmenimis?
Spalio 16 d. Tarptautinio olimpinio komiteto Generalinė asamblėja Mumbajuje (Indija) vykusioje sesijoje į 2028 m. Los Andželo olimpinių žaidynių programą įtraukė penkias naujas sporto šakas: kriketą, beisbolą ir moterims skirtą softbolą, lakrosą, skvošą ir amerikietiško futbolo atmainą „flag“ futbolą.
Beisbolui ir softbolui, lakrosui bei kriketui tai bus sugrįžimas į olimpinę programą, o bekontaktis amerikietiškasis futbolas ir skvošas debiutuos olimpinėse žaidynėse.
„Kiekvienų žaidynių organizacinis komitetas gali pasiūlyti į programą įtraukti tam tikras sporto šakas, kurios yra populiarios atitinkamame regione arba gali padėti pasiekti išsikeltus tikslus. Pavyzdžiui, Paryžiaus žaidynių organizacinis komitetas siekė, kad žaidynės būtų modernios, urbanistinės, patrauklios jaunai auditorijai, todėl į šių žaidynių programą pasiūlė įtraukti breiką, sportinį laipiojimą, riedlenčių ir banglenčių sportą.
Jau anksčiau paaiškėjo, kad pastarąsias tris matysime ir Los Andžele, tuo tarpu breikas liko tik Paryžiaus žaidynių programoje“, – sakė sesijoje dalyvavusi olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Beje, LTOK vadovė – vienintelė TOK narė iš Baltijos šalių, o ja išrinkta buvo 2018 m. per Buenos Airėse vykusią sesiją.
TOK sesijoje taip pat patvirtinta, kad į Los Andželo žaidynių programą bus įtraukta sunkioji atletika ir šiuolaikinė penkiakovė, kurioje jojimo rungtis netrukus bus pakeista ekstremaliu kliūčių ruožu. Sprendimas dėl bokso ateities lieka nepriimtas.
„Sunkioji atletika ir šiuolaikinė penkiakovė – Lietuvai svarbios sporto šakos, todėl džiaugiuosi, kad tarptautinėms federacijoms pavyko atsižvelgti į TOK rekomendacijas ir išsaugoti vietą olimpinėje šeimoje“, – sakė D.Gudzinevičiūtė.
Pernai TOK jau patvirtino, kurios sporto šakos bus Los Andželo olimpinių žaidynių programoje: plaukimas, šaudymas iš lanko, lengvoji atletika, krepšinis, badmintonas, baidarių ir kanojų irklavimas, jojimas, fechtavimas, futbolas, golfas, gimnastika, rankinis, žolės riedulys, dziudo, irklavimas, septynetų regbis, buriavimas, šaudymas, riedlenčių sportas, sportinis laipiojimas, stalo tenisas, tekvondo, tenisas, triatlonas, tinklinis, imtynės.
TOK sesijos Mumbajuje dalyviai (TOK nuotr.)
Lietuviai tiesia du kelius
Beisbolas į olimpines žaidynes tiesia du skirtingus kelius. „Mūsų sporto sistema tokia – daugelyje Europos šalių taip yra, – kad tie žodžiai „olimpinė“ ar „neolimpinė“ lemia labai daug. Nulemia finansavimą, požiūrį į tave“, – tikina Lietuvos beisbolo federacijos (LBF) prezidentas Virmidas Neverauskas.
Išties, beisbolo atstovai tuos svyravimus bene geriausiai jaučia. Beisbolas olimpine sporto šaka buvo nuo 1992 iki 2008 m., vėliau išbrauktas ir į programą grąžintas per Tokijo olimpiadą. Paryžiuje beisbolo vėl nebus, bet sugrįš 2028-aisiais Los Andžele.
„Dvejus metus, kol nebuvome olimpinė sporto šaka, skirtumą, kai esi priverstas susimažinti bet kokius vadybinius darbus, pajautėme labai stipriai. Užsiimti sporto šakos plėtra tapo labai sunku. Atlieki minimalius uždavinius ir tiek. Mums skirtumas tarp žodžių „olimpinė“ ir „neolimpinė“ yra milžiniškas“, – sako V.Neverauskas, pripažįstantis, kad Lietuvos beisbolas šiuo metu išgyvena nuosmukį.
Bet net ir tuomet, kai beisbolas būdavo olimpinių žaidynių programoje, ar linksniuodavome šios sporto šakos pavadinimą kalbėdami apie Lietuvos olimpines viltis? Vargu bau.
Turi gerą pavyzdį
Olimpinėse žaidynėse beisbolui, kurio komandas sudaro daug žaidėjų, skiriamos tik šešios vietos. Kaip sako V.Neverauskas, pretenduoti į vieną iš šešių vietų bet kuriam žaidimui būtų sunku, net ir krepšiniui.
„Žiauriai sunku, bet Izraelio pavyzdys rodo, kad tai realu“, – priduria V.Neverauskas.
2015 m. Europos čempionato B divizione Lietuva įveikė Izraelį, komandos dar kartą susitiko po ketverių metų kovoje dėl vienintelio kelialapio į A divizioną. Tuomet pranašesnis jau buvo Izraelis, kurio beisbolininkai nukeliavo į aukštesnį lygį A divizione ir užėmė ketvirtą vietą. Taip pat laimėjo Europos ir Afrikos zonos atrankos turnyrą, pateko į Tokijo olimpines žaidynes ir ten liko penkti.
„Kodėl tokia Pelenės istorija negalėtų nutikti Lietuvai?“ – klausia V.Neverauskas. Gali, bet yra „bet“. Pasak V.Neverausko, iš esmės yra vienas kelias, kaip būti ir išlikti konkurencingiems tarptautinėje arenoje – natūralizacijos procesas. Stiprintis emigracijoje gimusiais ir augusiais lietuvių kilmės žaidėjais.
„Izraelio sėkmę taip pat nulėmė amerikiečių žaidėjai. Deja, mes šiuo metu irgi esame priversti stipriai dirbti šiuo klausimu. Kito kelio nėra“, – sako V.Neverauskas ir patikina, jog natūralizuotų beisbolininkų bumas toks didelis, kad neidamas tuo pačiu keliu tiesiog būsi nekonkurencingas.
„Šių metų Europos čempionate nugalėjo Ispanijos rinktinė, kurioje iš 24 žaidėjų gal 18 buvo iš Lotynų Amerikos. Antroje vietoje – Didžioji Britanija, kur tikrų britų vos keli, visi kiti surinkti. Trečia – Olandija, kurios didžioji dalis žaidėjų yra iš buvusių kolonijų. Iš pirmojo ketverto tik Vokietija remiasi savo išugdytais žaidėjais. Kelios šalys tik be užsieniečių. Kroatai – vien natūralizuoti, taip pat graikai, – vardija V.Neverauskas. – Man nepatinka tokia situacija, aš už tai, kad sportas būtų plėtojamas vietos žaidėjų pagrindu. Ar bent būtų kaip krepšinyje, kur tik vienas natūralizuotas žaidėjas gali žaisti. Gal keli, bet ne visa komanda.
Kas mums belieka daryti? Turime eiti tuo pačiu keliu, nes mūsų sporto sistema žiūri tik į rezultatą. Tapsime nekonkurencingi – nusirisime žemyn. Esame priversti daryti tą patį, todėl vyksta intensyvūs susirašinėjimai su išeivijos lietuviais, lietuvių kilmės žaidėjais. Turime apie 20 lietuviškų pavardžių, žaidžiančių gana aukštu lygiu. Dauguma jų – JAV aukštųjų mokyklų žaidėjai.“
Penketų beisbolą kartu žaidžia moterys ir vyrai (E.Žaldario nuotr.)
Kitas kelias – penketų beisbolas
Vis dėlto Lietuvos beisbolininkai į olimpines žaidynes gali patekti ir kitu keliu. Dar nepramintu, todėl yra galimybė eiti priekyje. Tas kelias vadinasi penketų beisbolas, arba beisbolas-5.
Tai supaprastinta beisbolo versija, kur žaidžiant nenaudojamos lazdos – kamuoliukas mušamas tiesiog delnu. Dinamiškas, greitas, neišsitęsiantis ir lengvai pritaikomose aikštelėse žaidžiamas beisbolas. Komandas čia sudaro tik aštuoni žaidėjai (beisbolo – 24) ir privalomai – abiejų lyčių atstovai.
V.Neverausko tikinimu, esminis šios beisbolo atmainos pranašumas – lengviau pasiekti mases. Paprasčiau plėstis, pritraukti vaikų, kurie iš beisbolo-5 galėtų eiti ir į techniškai sudėtingesnį klasikinį beisbolą.
„Mušimas lazda, pičerio metimas yra tie elementai, kuriuos reikia atidirbti. Nesakau, kad penketų beisbole nereikalinga technika, bet tai elementaresnis žaidimas, kurį populiarinti mokyklose daug paprasčiau. Be to, tai žaidimas, kuris skatina lygybę ir kurį gali žaisti visa klasė, neišsiskirsčiusi pagal lytis“, – pabrėžia pašnekovas.
Jokia paslaptis – ši beisbolo atmaina sumanyta tam, kad šis žaidimas olimpinių žaidynių kontekste būtų patrauklus ir išsikovotų nuolatinę vietą programoje. Mažiau žaidėjų komandose, lengvesnė geografinė plėtra, lyčių lygybės skatinimas – penketų beisbolas turi daug argumentų įtikti olimpinei bendruomenei.
Beisbolas-5 debiutuos 2026 m. Dakare vyksiančiose jaunimo olimpinėse žaidynėse, o tai sporto šakoms yra vienas tramplinų patekti į olimpinę programą. „Jei ten pasiteisins, realu, kad 2032-aisiais penketų beisbolas jau gali būti olimpinėse žaidynėse“, – sako V.Neverauskas.
Juk panašiai taip olimpinėse žaidynėse atsirado 3×3 krepšinis, tik beisbolas-5 iš žaidynių greičiausiai visam laikui išbrauktų beisbolą ir moterų žaidžiamą softbolą.
Beisbolo buvimas olimpinėje programoje išties komplikuotas – ir dėl itin gausių komandų, ir dėl būtinų 4–5 dienų pertraukų tarp varžybų, reikalingų tam, kad startiniai metikai atsigautų fiziškai, ir dėl trinties su didžiausius pinigus beisbole generuojančia MLB („Major League Baseball“) lyga.
„MLB niekada nestabdys sezono dėl olimpinių žaidynių, būtų per dideli nuostoliai, ir Tarptautiniam olimpiniam komitetui tai nepatinka“, – sako V.Neverauskas.
Penketų beisbolas visas minėtas problemas sprendžia, todėl, tikėtina, anksčiau ar vėliau perims didžiojo beisbolo vietą olimpinėse žaidynėse. Ir čia LBF nesnaudžia – į šios beisbolo atmainos plėtrą žiūri ypač rimtai.
Būtent lietuviai 2020 m. Vilniuje surengė pirmąjį penketų beisbolo Europos čempionatą. Užėmę antrą vietą pelnė kelialapį į pasaulio čempionatą, kuriame liko vienuolikti. Surengė lietuviai ir antrąsias penketų beisbolo žemyno pirmenybes – šį lapkritį Druskininkuose.
„Labai stipriai dirbame ties beisbolu-5. Norime būti kaip latviai trijulių krepšinyje. Dirbame su penkiolikmečiais, kurie pretenduotų į jaunimo olimpines žaidynes. Šiame žaidime matome didelę perspektyvą, būtent jis padėtų plėtoti beisbolą visoje Lietuvoje, o ne techniškai sudėtingas klasikinis beisbolo formatas“, – paaiškina LBF prezidentas.
Ir priduria: jei taip nutiks, kad penketų beisbolas taps olimpine sporto šaka, – būsime pasiruošę.
„Nemažai stiprių beisbolo šalių, pavyzdžiui, Olandija, Italija, gana atsainiai žiūri į beisbolą-5. Panašiai kaip kažkada Lietuvos krepšinio federacija (LKF) atsainiai žiūrėjo į 3×3 krepšinį. Sakė neįdomu, o dabar latviai atitrūkę. Mes šitos klaidos nenorime daryti. Galbūt mums net į naudą išeis, kad kiti į tai žiūri skeptiškai“, – atviras V.Neverauskas.
Tai, kad beisbolas-5 skirtas vaikinams ir merginoms žaisti kartu, – irgi didelis pliusas Lietuvai, nes pas mus softbolas ypač sunkiai skinasi kelią.
„Vieno amžiaus komandą surinkti mums yra reikalų, softbolo plėtra labai problemiška. Todėl penketų beisbolas labai palengvina merginų įtraukimą į šį sportą“, – dėsto LBF vadovas.
Lietuvos atstovai „flag“ futbolą išbandė turnyre Lenkijoje (ZFAP nuotr.)
Kol kas ankstoka
„Žinia nėra nesvarbi“, – sako Gaudrius Dzikaras, vienas Vilniaus „Iron Wolves“, pirmojo amerikietiškojo futbolo klubo Lietuvoje, gyvuojančio septynerius metus, įkūrėjų, paklaustas apie „flag“ futbolo įtraukimą į olimpinių žaidynių programą. Bet kiek tai stumtelės sporto šaką pačioje Lietuvoje?
Pasak G.Dzikaro, didžiausios amerikietiškojo futbolo spragos Lietuvoje – infrastruktūros ir žmogiškųjų išteklių, reikalingų populiarinti šį sportą, trūkumas. Jei olimpinės sporto šakos statusas padės lopyti šias spragas, bus galima kalbėti ir apie rezultatų lūkesčius.
„Normalios infrastruktūros neturime, esamiems klubams gyvuoti reikia rasti nemažai finansų, bet rimtai tuo užsiimančių beveik nėra. O „flag“ futbolo plėtrai dar reiktų papildomų pinigų“, – sako G.Dzikaras, pripažįstantis, kad minčių kažką daryti su naująja amerikietiškojo futbolo atmaina būta ir iki didžiosios naujienos.
„Improvizuota rinktinė iš Kauno ir Vilniaus žaidėjų praėjusių metų pabaigoje dalyvavo turnyre Lenkijoje, bet iniciatyva tuo ir pasibaigė. Kvietimas į olimpinę šeimą yra dar vienas priminimas, kad reikia imti ir daryti. Vis dėlto viskas labiau norai, net nedrįstu sakyti, kad planai. Galima sakyti, kad dabar „flag“ futbolas Lietuvoje nėra vystomas“, – patikina G.Dzikaras.
Ir net ne finansai didžiausia bėda. „Šiais laikais renginiams finansavimą galima rasti, manau, susidomėjimo irgi būtų. Bet labiausiai šiuo metu trūksta žmogiškųjų išteklių. Planuojame bendruomenėje pradėti pokalbius, kad norai virstų realiais planais. Yra minčių organizuoti turnyrus, bandyti pritraukti daugiau jaunimo. Bet kol kas tai tik norai, kuriuos nedrąsiai vadiname planais“, – prisipažįsta pašnekovas.
Amerikietiškasis futbolas 1932 m. buvo įtrauktas į parodomąją žaidynių programą, bet nuo tada olimpine sporto šaka nepripažįstamas. Masiškumas, geografinis paplitimas, fizinio kontakto sumažinimas bei skirtingų lyčių įsitraukimas į sporto šaką – bene svarbiausi kriterijai, kuriuos atitikti šiai sporto šakai nebūtų lengva. „Flag“ futbolas, kur besiginanti komanda, užuot parbloškusi varžovą ant žemės, turi nuimti vėliavėlę arba vėliavos diržą nuo kamuolį nešančio žaidėjo, olimpinei šeimai įtiko lengviau.
Bet ar visi bendruomenės nariai į šį „vėliavinį“ futbolą žiūri palankiai? „Pasiskirstę. Vieniems labai įdomu, kitiems visiškai neįdomu. Bet antrųjų nedaug. Tai nėra tokia pati sporto šaka. Pavyzdžiui, futbolas ir salės futbolas turi daug panašumų, bet daug kas ir kitaip, – paaiškina G.Dzikaras. – Vieniems įdomu ir jie nori žaisti, kiti neutralūs, treti sako, kad tai netikras amerikietiškasis futbolas, ir nenori tam skirti laiko.“
Pats G.Dzikaras puikiai supranta olimpinio statuso svarbą: „Neabejoju, kad atsidaro durys ir keičiasi daug dalykų, jei yra, kas tai realizuoja. Mano supratimu, priklausymas olimpinei šeimai perspektyvas stipriai gerina. Ir žinomumui didinti, ir naujiems žaidėjams ar finansams pritraukti šis statusas labai naudingas. Net ir heiteriai supranta, kad pačiam sportui tai milžiniškas postūmis.“
Tiesa, akivaizdu, kad „flag“ futbolo olimpinės perspektyvos nėra visiškai aiškios – Los Andžele jis bus, bet ar išliks vėliau? „Sunku dabar prognozuoti, ar išliks. Sporto pasaulyje veikia stiprus lobizmas, nuo to, manau, viskas ir priklausys“, – sako G.Dzikaras.
Pašnekovas pripažįsta, kad net ir savame regione mums reikėtų laiko, kol pavytume kitus: „Nėra visai tuščia, bet mūsų amerikietiškasis futbolas atsilieka nuo Pietų ir Centrinės Europos. Vokiečiai turi gilias tradicijas, britai puoselėja universitetų tradicijas, lenkai smarkiai pažengę. Tikrai nebūtume tarp favoritų, tokie nesame ir amerikietiškojo futbolo aikštėse.“
G.Dzikaro įsitikinimu, iki 2028-ųjų jėgų balansas dar gali gerokai kisti – net ir sportininkų kartos per tą laiką šiek tiek pasistums: „Mes turime žaidėjų, kurie gali žaisti gero lygio žaidimą. Opesnis organizacinis klausimas. Būtina tvarkyti infrastruktūrą, pritraukti organizatorių. Klausimas apie olimpines perspektyvas mums kol kas per ankstyvas.“
Lietuvos skvošo viltis L.Kazemekaitis („Junior Squash Elit“ nuotr.)
Vienas talentas yra
Žinia, kad skvošas įtrauktas į olimpinę programą, pasak Edvino Saveikio, Lietuvos skvošo federacijos (LSF) prezidento, – nuostabi. Bet ką tai duos Lietuvai, kol kas anksti prognozuoti. „Vienareikšmiškai, taip, visas skvošo pasaulis žinią sutiko entuziastingai. Siekėme tapti olimpine sporto šaka, galiausiai tai pavyko“, – džiaugiasi E.Saveikis.
Lietuvoje skvošą vadinti egzotiška sporto šaka jau neapsiverčia liežuvis. E.Saveikis pripažįsta, kad dauguma lietuvių žino, kaip vizualiai atrodo šis sportas. „Žino kaip žaidimą, kuriame reikia į sieną mušinėti kamuoliuką. Gana gerai žino, retai kas klausia, kas čia toks. Vis dėlto pati skvošo bendruomenė nėra labai didelė, tikimės, kad per artimiausią dešimtmetį gerokai padidės, – viliasi E.Saveikis. – Neturime gilių skvošo tradicijų. Šiuo metu tik trečia karta pradeda augti, tai naujas sportas Lietuvoje.“
Todėl artimiausi LSF tikslai susiję su infrastruktūros gerinimu, jaunimo pritraukimu ir žinomumo didinimu. Į olimpinius kelialapius taip iškart aklai nesidairoma.
„Šiuo metu didžiausia bėda – infrastruktūros trūkumas. Turime per mažai vietų, kur žmonės galėtų pažaisti. Salės visuomet užimtos. Ateina susipažinti, patinka, bet po to negali treniruotis, nes laisvų laikų salėse tiesiog nėra. Grįžta žaisti krepšinį“, – šypteli E.Saveikis.
Didžiausias aktyvumas Vilniuje ir Kaune, kur įrengta po penkis standartus atitinkančius skvošo aikštynus, tinkamus treniruotis ir rengtis turnyrams. Trys yra Klaipėdoje, po vieną Tauragėje ir Druskininkuose.
„Kitais metais, viliamės, atsiras dar bent dukart tiek, kiek yra dabar“, – sako E.Saveikis.
Treneriai nėra problema. Lietuvoje šiuo metu yra aštuoni licencijuoti treneriai, kurie gyvena tik iš skvošo treniruočių. Būtų kortų, būtų daugiau žaidžiančių – atsirastų ir daugiau trenerių. Jau treti ar ketvirti metai, kai treniruotis pradedama nuo mažumės, nes iki tol skvošą paprastai atrasdavo vyresnio amžiaus žmonės.
„Tik dabar atėjo karta, kuri skvošą žaidžia nuo aštuonerių ar devynerių metų“, – teigia LSF vadovas, besiviliantis, kad olimpinės sporto šakos statusas šią tendenciją tik sustiprins, nes padės į skvošą pritraukti daugiau jaunimo.
Lietuvos skvošo žaidėjai dalyvauja tarptautiniuose turnyruose, ir čia ryškiausiai žiba Lukas Kazemekaitis, jau dalyvavęs pasaulio ir Europos jaunimo čempionatuose. Jį E.Saveikis įvardija kaip pagrindinę Lietuvos skvošo viltį, jau dabar galinčią konkurencingai varžytis tarptautinėje arenoje.
„Negalėčiau teigti, kad Lietuvos skvošo atstovo olimpinėse žaidynėse tikrai nebus, kol nežinome atrankos sąlygų, numatytos kartelės. Viskas priklausys nuo kriterijų – ar kiekviena šalis gaus šansą, ar reikės atitikti tam tikrus reikalavimus, norint dalyvauti atrankoje. Jei kartelė nebus aukšta, turėsime galimybę išsiųsti bent vieną žaidėją“, – sako E.Saveikis.
Būsimi olimpiečiai – mokyklose
Nacionalinė sporto agentūra (NSA) neturi jokios informacijos apie tai, ar lakrosas ir kriketas sistemingai kaip sporto šakos plėtojamos Lietuvoje. Kriketas Lietuvoje daugiausia žaidžiamas studentų iš Pakistano, Indijos ir kitų Pietų Azijos šalių, kuriose šis sportas ypač populiarus, bendruomenėse.
O lakrosas žaidžiamas mokyklose. Kad vaikai susipažintų su šiuo sportu, rūpinasi asociacija „Lietuva lakrosas“. „Mūsų bendruomenė maža, bet mes egzistuojame“, – sako asociacijos vadovas Ryanas Dutkus.
Oficialių lakroso varžybų, kurias R.Dutkus apibūdina taip – „su rezultatais, žiūrovais ir teisėjais“, Lietuvoje dar nėra buvę, o sporto šakos plėtra kol kas remiasi į siekį supažindinti lietuvius su šiuo sportu ir pirmiausia įtraukti vaikus. „Vedame pažintines pamokas mokyklose visoje Lietuvoje, organizuojame vidines varžybėles tose mokyklose, kuriose lakrosas žaidžiamas“, – pasakoja R.Dutkus.
Paklaustas, ar žmonės Lietuvoje žino šį žaidimą, R.Dutkus suabejoja: „Labai maža tikimybė, kad kažkas būtų matęs šį sportą. Nebent amerikietiškuose filmuose ar daugiau po pasaulį keliaujantys lietuviai.“
Vis dėlto šio žaidimo pripažinimas olimpine sporto šaka Lietuvos lakroso bendruomenei – didžiulis įvykis. „Sunku išreikšti žodžiais tą neįtikėtiną džiaugsmą, kurį suteikė ši žinia. Tai buvo svajonė, o dabar – realybė. Dabar visam pasauliui galime parodyti, koks žavus ir įtraukiantis yra šis sportas“, – neslepia emocijų pašnekovas.
R.Dutkaus tikinimu, lakrosas pasižymi tokiomis savybėmis, kurias lietuviai sporte vertina. „Šiaurės Amerikoje lakrosą vadiname greičiausiu žaidimu, žaidžiamu ant dviejų kojų. Kamuoliuko judėjimo greitis čia neįtikėtinas. Bet kartu lakrosas yra sporto šakų, kurios lietuviams gerai pažįstamos, derinys. Įranga ir žaidimo agresyvumas – kaip ledo ritulio, aikštė ir erdvės pojūtis – kaip futbolo, o puolimo taktikos – kaip krepšinio“, – lygina šio žaidimo entuziastas.
Kaip dėl olimpinių vilčių? R.Dutkus šypteli – būsimi Lietuvos lakroso olimpiečiai šiuo metu sėdi mokyklų suoluose: „Netgi labai įmanoma turėti komandą, galinčią žaisti tarptautiniu lygiu. Tai yra mūsų siekiamybė. Būsimieji lakroso olimpiečiai šiuo metu mokosi Lietuvos mokyklose. Mes tikime, kad po penkerių metų jau galėsime burti komandas, rinktines.“
„Olimpinė panorama”
