„Paslaugų žmonėms su negalia kaip ir pakaktų, bet kaip jas gauti?“ – teiraujasi Šakių raj. neįgaliųjų draugijos pirmininkas Saulius Rakauskas ir priduria, kad ši problema itin opi gyvenantiems kaimiškuose rajonuose, kur vienintelė paskata – savivaldybių pagalba, bet ir jų resursai ne begaliniai, o centrinės valdžios rūpestis menkas.
Nėra, kaip nuvykti
Šakių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Saulius Rakauskas konstatuoja: paslaugų žmonėms su negalia yra tikrai nemažai. „Tačiau šiuo metu pati didžiausia problema yra jas gauti. Dėl paprasčiausios priežasties – nėra kaip nuvykti. Tai tikrai ne mūsų savivaldybės, o visų Lietuvos kaimiškų rajonų problema, nes viską komplikuoja mažas gyventojų tankumas, viena nuo kitos nutolusios, išsibarsčiusios gyvenvietės. Yra tokių taškų, kurie nuo rajonų centrų nutolę vos ne keturiasdešimt kilometrų. Jei reikia į polikliniką, pirmyn ir atgal jau visi aštuoniasdešimt, – kalbėjo S.Rakauskas. – Net ir mažesni atstumai kaimiškuose rajonuose įveikiami sunkiau – juose nėra nuolat kursuojančio viešojo transporto, boltų ar uberių. Mieste žmogui rateliuose su palydovu nėra sunku nuvykti į gydymo įstaigą troleibusu, ten viskas labiau koncentruota…“
Žiemą pramito bulvėmis
„Giminės, artimieji, kas jaunesni, kas vairuoja, yra užsiėmę, dirba ir negali sau leisti prabangos viską mesti, kad artimąjį triskart per savaitę nuvežtų ryte į užsiėmimus ar sveikatinimo programą ir pralaukę pusę dienos parsivežtų atgal“, – kalbėjo S.Rakauskas.
Esant tokiai situacijai, dažnas kreipiasi į kaimynus ar pažįstamus, kurių darbo grafikas leidžia karts nuo karto pagelbėti.
Rita (vardas pakeistas) pagal galimybes stengiasi neatsakyti prašantiems ir jau ne pirmas dešimtmetis kaimo gyventojai žino, kad bėdos prispirti gali surinkti jos numerį.
„Pavėžėjimo poreikis neblėsta, – teigia ji. – Kartais kreipiasi žmonės su negalia, kartais gyvenantys atokiau ir neturintys transporto. Pavyzdžiui, antradieniais-ketvirtadieniais vienišai moteriai, gyvenančiai miške, gabenu maistą iš labdaringos organizacijos. Kartą per savaitę ją vežu į parduotuvę seniūnijos centre. Nors yra darbingo amžiaus, darbo neturi. Automobilio taip pat. Praėjusią žiemą pramito bulvėmis – tiesiog neturėjo kaip nuvažiuoti iki parduotuvės. Sužinojome, pagailo.“
Gelbsti vietinės organizacijos
„Mūsų neįgaliųjų draugija, Šakių žmonių su negalia sąjunga – abeji turime specialų transportą, – tęsia S.Rakauskas. – Dėl to bandome gelbėti visus, kam to reikia. – Vilnius, Kaunas, Abromiškės, Palanga, įvairios reabilitacijos… Specialiai pritaikytas autobusas, tinkantis žmonės su rateliais, pas mus važiuoja non stop.“
„Čia jau išdirbtas reikalas: gavę siuntimą medicinos paslaugoms, žmonėms skambina iš anksto ir rezervuoja laiką. Norinčių tikrai netrūksta. Teikiame prioritetą tiems, kas su rateliais, bet čia jau niuansai. Tiek, kad kartais kas nors lieka ir nenuvažiavęs… Nėra kuo“, – skėsteli rankomis S.Rakauskas.
Pašnekovas neįvardijo konkrečių sumų, kiek kainuoja jų teikiamas pavėžėjimas, tik konstatavo, kad tai ganėtinai pigu ir už tai reikia padėkoti savivaldybei. „Ji leidžia dotuoti tuos pavežimus, žmonėms belieka primokėti vos ne minimaliai. Kitas dalykas, kad problema ne tiek piniginėje išraiškoje, kiek tame, jog trūksta negaliai pritaikytų transporto priemonių. Tada nėra kaip ir paslaugos suteikti“, – konstatavo pašnekovas.
Pavėžėjimas neveikia
Šiuo metu organizuojamas nacionalinis pavėžėjimas asmenims, kurie turi negalią, yra pensinio amžiaus ir neturi pakankamai pajamų. Tačiau tai S.Rakauskas vadina tuščiai paleista antimi. „Atsakau už kiekvieną savo žodį. Žmogus turi praeiti vos ne atranką, kad gautų tą paslaugą. Ten ir amžius (turi būti vyresni kaip septyniasdešimt metų), ir neįgalumas… vos ne paso duomenų reikia, kad tave pavežtų į pirmo lygio gydymo įstaigą, į antro lygio ten kažkur užmiestyje išvis neveža… Labai painu. Tas garsusis projektas, kur dalino skrajutes visiems ir per televiziją labai reklamavo, numirė ir nepasiteisino“, – mano S.Rakauskas.
Rita pritaria, kad centralizuotas pavėžėjimas tikrai painus ir kol kas nei ji pati, nei jos artimieji juo nepasinaudojo. „Suderinu laiką su darbu ir pati nuvežu, jei reikia. Žmonės su negalia, kurie aktyviai dalyvauja organizacijų veikloje, be abejo, tą informaciją žino, bet kiti nelabai jos turi. Paprasčiau kaimyną paprašyti“, – konstatavo ji.
Skundžiasi
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Jurgita Tarasevičienė antrina, kad nors pavėžėjimas nacionaliniu mastu tik prasidėjo ir daug komentuoti dar nėra ką, nusiskundimų jau gaunama. „Pirmiausiai dėl to, kad ribojamas gavėjų skaičius pagal jų turimas pajamas. Ne bet kuris asmuo su negalia paslaugas gaus. Jei jis gauna pensiją ir pašalpėlę, bet neturi automobilio ir nori pasinaudoti pavėžėjimo paslauga, negali. Pajamos per didelės“, – sakė J.Tarasevičienė.
„Jei iki tol deklaruota, kad veš žmones su negalia ir pensininkus, tai toli gražu…. Ir mūsų sąjunga neturi galimybių vežti, nes finansavimo tam negauname“, – sakė pašnekovė.
Pasak S.Rakausko, laimei, yra mobilios komandos, kurios teikia paslaugas į namus, dienos priežiūrą. „Nėra taip, kad žmonės palikti visiškai be nieko. Bet šių paslaugų kitoks pobūdis. O jei kur nėra pirmo būtinumo užsiėmimai, meniniai, socialiniai… ten jau patekti sunku. Atrodo, toks menkas dalykas – visi ratuoti, visi važiuoti, o yra kaip yra“, – tvirtina S. Rakauskas.
Sudėtinga
„Kad žmonės su psichikos negalia galėtų atvykti į užsiėmimus, pavyzdžiui, į dienos centrus, visi organizatoriai stengiasi įsigyti savo transportą, – realijas toliau vardija S.Rakauskas. – Iš paskutiniųjų apmoka degalus, išlaikymą. Tai suvalgo didelę dalį projekto lėšų ir paskui, aišku, pačiai paslaugai lieka mažiau.“
„Įsivaizduokite, kaip žmogui atvykti trisdešimt kilometrų du kartus per savaitę į užsiėmimus. Neįmanoma. Niekaip. Prie geriausių norų jis nepatenka į paslaugos gavėjų ratą, nes neturi kaip. Taip ir vyksta atokesnių gyvenviečių, kaimelių atskirtis nuo rajono centro“, – konstatavo pašnekovas.
J.Tarasevičienė taip pat pastebi, kad jei dienos centrai turi transportą, viskas gerai, bet jei ne, ar žmogus nori šiaip atvykti į renginį rajono centre, tai jau bus sudėtinga.
Rita priduria, kad viešojo transporto kaimuose belikę mažai: „Iki rajono centro nuveža ryte, o grįžta vakare. Savaitgaliais išvis kai kur nevažiuoja. Galima suprasti – savivaldybėms jį išlaikyti kainuotų daug, nes keleivių vienetai.“
Komentaras
Paslaugos trūksta
Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Indrė Širvinskaitė:
– Pavėžėjimo problema aktuali. Nors transportas vis labiau pritaikomas žmonėms su negalia, yra žemagrindžiai autobusai, troleibusai, net ir tarpmiestiniuose maršrutuose atsiranda pritaikyto transporto, žmonių su negalia judumas vis dar apribotas. Net ir pritaikytuose autobusuose ar troleibusuose ne visada vairuotojai atlieka savo pareigą padėti, nuleisti nuovažą. Be to, Lietuvoje nepakankamai prieinama ir pati aplinka, stotelės, todėl judėti sudėtinga.
Dėl pavėžėjimo, socialinio taksi paslaugos – visos šalies situaciją apibendrinti sunku, nes ji marga, skirtingose savivaldybėse paslaugos teikiamos nevienodai. Pavyzdžiui, nuo liepos jos turi užtikrinti dializuojamų pacientų pavėžėjimą, bet šio lėšos neretai naudojamos iš žmonių su negalia pavėžėjimo eilutės ir tada jiems lieka mažiau galimybių.
Retai kur pavėžėjimą galima gauti savaitgaliui, po darbo valandų. Svarbu atkreipti dėmesį ir į socialinius poreikius: žmonių keliavimo tikslai skirtingi, kartais jie vyksta ne tik į ligoninę, bet ir kitais reikalais, į darbą, švietimo įstaigą, parduotuvę, kultūrinius renginius ir kitur. Deja, teisė judėti laisvai nėra pakankamai užtikrinama ir asmenys su negalia vis dar žino, ką reiškia būti uždarytam tarp keturių sienų.
