Artėjant rugsėjui jaudulį jaučia ne tik moksleiviai. Jauni mokytojai, po studijų keliaujantys į mokyklas, į savo pirmąsias klases, pas pirmuosius auklėtinius jaudinasi gerokai iš anksto: ar mokėsiu sudominti? Ar susibendrausim? Ar pavyks susitarti? Šie ir kiti klausimai kirba daugelio pradedančiųjų mokytojų galvose. Tad penktojoje projekto „Mokysiu“ tinklalaidėje apie tai, iš kur mokytojai semiasi jėgų, kalbėjosi jauni mokytojai ir jų dėstytojai bei mentoriai.
Pokalbio metu apie jauno mokytojo pirmąsias dienas mokykloje kalbėjosi VDU Švietimo akademijos Pradinio ugdymo pedagogikos absolventas, būsimas Švietimo vadybos magistrantas, mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pradinių klasių mokytojas Darius Savickas ir VDU Švietimo akademijos dėstytoja, Pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos bakalauro programos koordinatorė, Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė.
Ir kitas jaunos mokytojos ir mentorės „duetas“ – Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus pradinių klasių mokytoja Eglė Rimkienė ir jos mentorė Jovita Ponomariovienė, Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktorė, pradinių klasių mokytoja metodininkė.
Kodėl pasirinkote mokytojo kelią?
Tiek jaunųjų mokytojų, tiek jų mentorių laidos vedėja pirmiausia paklausė tradicinio tinklalaidės pradžioje dažnai skambančio klausimo: kaip pasirinkote mokytojo profesiją?
Eglė Rimkienė pasakojo, jog kaip daugelis baigiančių mokyklą 12-tokų nežinojo, kokią profesiją reikės pasirinkti.
„Baigdama mokyklą žinojau, jog norėčiau dirbti su jaunimu, ir mane patraukė Kūrybinių industrijų studijos. Deja, pasimokiusi kelis mėnesius, pajutau, jog tai visai ne mano vieta. Dėl daug metų vykdytos skautų veiklos supratau, jog noriu būti mokytoja, todėl pasirinkau ir įstojau į pedagogikos studijas“, – pasakoja E. Rimkienė.
Tuo tarpu Darius pasidalijo savo istorija, kurioje noras tapti mokytoju jį lydėjo nuo mažens.
„Mano norą tapti mokytoju žinojo pradinių klasių mokytoja ir istorijos mokytoja. Abi motyvuodavo rinktis jų specializaciją. Ir dabar pabendrauju su savo pradinių klasių mokytoja, pasidalijame naujienomis. Ji išdavė, jog visada žinojo, kad tapsiu mokytoju, tačiau skatino gerai įvertinti šį sprendimą. Džiaugiuosi, kad pasirinkau pirmu numeriu stoti ir studijuoti pedagogiką“, – prisiminimais dalijosi D. Savickas.
Dabar VDU Švietimo akademijos dėstytoja dirbanti profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė pasakojo, jog norėjo būti mokytoja jau nuo dešimtos klasės. Tačiau, jai renkantis profesiją, universitetų stojimo sistema buvo visai kitokia – jauniems žmonėms reikėdavo laikyti tiek mokyklos, tiek stojamuosius egzaminus, įstoti į pedagogiką buvo daug norinčiųjų, todėl tai nebuvo lengvas uždavinys.
„Aš pati esu iš pedagogų šeimos, mano abu seneliai buvo pradinių klasių mokytojai ir iš septynių anūkų esame penki pedagogai“, – savo istorija dalijosi profesorė.
Apie stojimą į pedagogiką pasakojo ir Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktore dirbanti Jovita Ponomariovienė, kuri taip pat prisiminė, koks sudėtingas stojimo į aukštąsias mokyklas procesas buvo anksčiau, kai reikėjo laikyti daug skirtingų sričių egzaminų.
„Aš taip pat pati būdama pradinių klasių mokinė jau žinojau, jog norėsiu būti būtent pradinių klasių mokytoja, nors šeimoje neturėjome nei vieno pedagogo kelią pasirinkusio asmens. Todėl savo norą galiu pavadinti pašaukimu, nes net ir šiandien neįsivaizduoju, ką galėčiau veikti, jeigu nebūčiau mokytoja“, – pasakojo J. Ponomariovienė.
Pirmoji pravesta pamoka – kokia ji buvo?
Išbandžiusi mokytojos padėjėjos pareigas, Eglė Rimkienė, tapusi jau „savarankiška“ mokytoja, prisiminė, kad pirmą kartą ateiti į klasę vesti pamokos nebuvo lengva.
„Vaikai buvo gana priešiški, nes ateina kažkoks naujas žmogus į jų būrį, su jais reikėjo atrasti ryšį, susibendrauti – tai buvo didžiausias iššūkis“, – pasakojo E. Rimkienė.
Kitas jaunas mokytojas Darius pasakojo, kad mokytojui visą laiką kyla klausimų ne tik pradedant naujus mokslo metus, bet ir juos užbaigiant:
„Visą laiką mąstai ir galvoji, kad ir baigiantis mokslo metams: ar visas žinias perdavei, perteikei, ar čia viską mes išmokom, ir panašiai. Visą laiką susimąstai apie tą prasmę: ar aš tikrai esu toks mokytojas, koks galvojau, kad būsiu, ar esu pakankamai naudingas. Tuomet geriausiai nuramina pokalbiai su kolegomis, kurie padrąsina, pasidalija savo patirtimi“, – pasakojo D. Savickas.
Mentorystės programa mokyklose – kas tai?
Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktorė Jovita Ponomariovienė pateikė mentorystės apibrėžimą.
„Mentorystė – tai patyrusio pedagogo ir pradedančiojo mokytojo ilgalaikis bendradarbiavimas. Kai mokytojas tampa mentoriumi, jis padeda jauniesiems kolegoms, pataria, ieško sprendimų būdų, kartu siekia, kad pradedantysis mokytojas profesiškai tobulėtų. Jaunam, tik mokyklos slenkstį peržengusiam mokytojui kyla daug klausimų. Mes mokykloje turime įvadinę savaitę, naujų mokytojų mokymus, ten mokytojai susipažįsta su pačia mokykla, joje vyraujančia tvarka, požiūriu ir pan. Kartu su mokytojais renkamės ir kartu planuojame metus, aptarime planus, per tokius bendrus susibūrimus jaunieji mokytojai gauna daug atsakymų į jiems rūpimus klausimus“, – savo patirtimi dalijosi J. Ponomariovienė.
Profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė džiaugėsi daug metų plėtojama mentorystės programa, kurios užuominų buvo jau prieš daugiau kaip 15 metų. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbo grupėse ypatingai daug daroma, kad mentorystė būtų išplėtota, taptų nebe savanorystės pagrindais, o praktiškai įgyvendinama mokyklose.
„Dabar, rengiant pedagogų karjeros modelio sąrangą, siekiama, jog mentorystė taptų kaip viena iš pareigų pažengusiems mokytojams. Tuomet, kai bus aprašyti praktiniai žingsniai, tada tuos dalykus mes galėsime pajusti dar labiau. Turbūt ne vienas mokytojas papasakos, jog mokyklose būna paskirtas mentorius, tačiau tai dažnai būna savanoriškas darbas, nors tai labai svarbi ir atsakinga sritis. Todėl labai svarbu pasiekti, jog šis darbas būtų oficialiai įtraukiamas į pedagogo darbo krūvį, kad tai nebūtų savanorystės pagrindais grįsta praktika“, – pasakojo D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Kokias jaunų mokytojų baimes padeda įveikti mentorius?
Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus pradinių klasių mokytoja Eglė Rimkienė ir jos mentorė Jovita Ponomariovienė tinklalaidėje pasakojo, kaip svarbu jaunam mokytojui nebijoti klausti ir aiškintis visus kylančius sunkumus.
„Kiek atsimenu per tuos metus, kai Jovita buvo mano mentorė, aš dažnai eidavau net po kelis kartus per dieną klausti, ar teisingai elgiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Kadangi esu žmogus, kuris mėgsta viską išsiaiškinti, man tai buvo didelė paskata ir pagalba“, – savo patirtimi dalijosi E. Rimkienė. Taip pat pašnekovė pasakojo, jog, ateinant dirbti į naują mokyklą, viena iš kylančių baimių – tai klausimas, ar pavyks pritapti prie kolektyvo ir susibendrauti. Šiems klausimams taip pat labai pasitarnauja mentorius ir jo patarimai.
Jovita Ponomariovienė teigė, jog mentoriavimas yra itin svarbus, ir ji visuomet stengiasi šiai veiklai teikti prioritetą.
„Man, kaip mentorei ir kaip mokyklos vadovei, yra labai svarbu, kad mokytojas klaustų, kad išsiaiškintų, kas jam svarbu. Jeigu pas mane ateina mokytojas klausti, aš tuomet, kad ir ką bedaryčiau, padedu į šalį dokumentus ir turiu mokytojui atsakyti, nes jeigu neatsakysiu, mokytojas gali antrą kartą ir nebeateiti. Mentorystė padeda jauniems mokytojams išlaikyti ir ugdymo kokybę, ir klasės mikroklimatą, bendravimą su tėvais, ir atsakyti į daug rūpimų klausimų“, – teigė J. Ponomariovienė.
Patarimai būsimiems mokytojams: kas yra svarbiausia?
Antroje laidos dalyje mokytojai dalijosi patarimais visiems būsimiems mokytojams, kurie svarsto ir nerimauja artėjant rugsėjo pirmajai ir klausia savęs, iš kur gauti supergalių?
Pradinių klasių mokytojas Darius pasakojo, jog svarbiausia daryti tai, ką vaikams pažadi.
„Jeigu nori būti autoritetas ir pavyzdys vaikams, tai labai svarbu išpildyti tai, ką pasakei. Pačios pirmos rugsėjo savaitės vienos svarbiausių, nes vaikai tave vertina, ar tu ištesėsi pažadą, ar padarysi, ką pasakei, todėl svarbu nusistatyti ribas ir jų laikytis. Taip pat būti nuoširdžiu, jeigu nežinai, geriau tai pripažinti, pasakyti, kad mokytojas turi pasidomėti ir tik tada gali vaikams atsakyti į visus jiems kylančius klausimus“, – pasakojo D. Savickas.
Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktore dirbanti Jovita pateikė net keletą svarbių patarimų mokytojams.
„Aš jauniems pedagogams palinkėčiau daugiau pasitikėjimo savimi, nes aukštosios mokyklos suteikia daug kokybiškų metodinių žinių, psichologinių žinių, aišku, kad kiekvienas mokytojas susidurs su daug iššūkių su vaikais, su tėvais, įvyks daug neplanuotų dalykų, tačiau reikia pasitikėti, nemeluoti, būti nuoširdžiam ir tada tikrai viskas pavyks“, – patarimus jauniesiems mokytojams pateikė J. Ponomariovienė.
Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos
Komunikacijos skyrius
El. paštas info@smm.lt
Pokalbio metu apie jauno mokytojo pirmąsias dienas mokykloje kalbėjosi VDU Švietimo akademijos Pradinio ugdymo pedagogikos absolventas, būsimas Švietimo vadybos magistrantas, mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pradinių klasių mokytojas Darius Savickas ir VDU Švietimo akademijos dėstytoja, Pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos bakalauro programos koordinatorė, Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė.
Ir kitas jaunos mokytojos ir mentorės „duetas“ – Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus pradinių klasių mokytoja Eglė Rimkienė ir jos mentorė Jovita Ponomariovienė, Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktorė, pradinių klasių mokytoja metodininkė.
Kodėl pasirinkote mokytojo kelią?
Tiek jaunųjų mokytojų, tiek jų mentorių laidos vedėja pirmiausia paklausė tradicinio tinklalaidės pradžioje dažnai skambančio klausimo: kaip pasirinkote mokytojo profesiją?
Eglė Rimkienė pasakojo, jog kaip daugelis baigiančių mokyklą 12-tokų nežinojo, kokią profesiją reikės pasirinkti.
„Baigdama mokyklą žinojau, jog norėčiau dirbti su jaunimu, ir mane patraukė Kūrybinių industrijų studijos. Deja, pasimokiusi kelis mėnesius, pajutau, jog tai visai ne mano vieta. Dėl daug metų vykdytos skautų veiklos supratau, jog noriu būti mokytoja, todėl pasirinkau ir įstojau į pedagogikos studijas“, – pasakoja E. Rimkienė.
Tuo tarpu Darius pasidalijo savo istorija, kurioje noras tapti mokytoju jį lydėjo nuo mažens.
„Mano norą tapti mokytoju žinojo pradinių klasių mokytoja ir istorijos mokytoja. Abi motyvuodavo rinktis jų specializaciją. Ir dabar pabendrauju su savo pradinių klasių mokytoja, pasidalijame naujienomis. Ji išdavė, jog visada žinojo, kad tapsiu mokytoju, tačiau skatino gerai įvertinti šį sprendimą. Džiaugiuosi, kad pasirinkau pirmu numeriu stoti ir studijuoti pedagogiką“, – prisiminimais dalijosi D. Savickas.
Dabar VDU Švietimo akademijos dėstytoja dirbanti profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė pasakojo, jog norėjo būti mokytoja jau nuo dešimtos klasės. Tačiau, jai renkantis profesiją, universitetų stojimo sistema buvo visai kitokia – jauniems žmonėms reikėdavo laikyti tiek mokyklos, tiek stojamuosius egzaminus, įstoti į pedagogiką buvo daug norinčiųjų, todėl tai nebuvo lengvas uždavinys.
„Aš pati esu iš pedagogų šeimos, mano abu seneliai buvo pradinių klasių mokytojai ir iš septynių anūkų esame penki pedagogai“, – savo istorija dalijosi profesorė.
Apie stojimą į pedagogiką pasakojo ir Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktore dirbanti Jovita Ponomariovienė, kuri taip pat prisiminė, koks sudėtingas stojimo į aukštąsias mokyklas procesas buvo anksčiau, kai reikėjo laikyti daug skirtingų sričių egzaminų.
„Aš taip pat pati būdama pradinių klasių mokinė jau žinojau, jog norėsiu būti būtent pradinių klasių mokytoja, nors šeimoje neturėjome nei vieno pedagogo kelią pasirinkusio asmens. Todėl savo norą galiu pavadinti pašaukimu, nes net ir šiandien neįsivaizduoju, ką galėčiau veikti, jeigu nebūčiau mokytoja“, – pasakojo J. Ponomariovienė.
Pirmoji pravesta pamoka – kokia ji buvo?
Išbandžiusi mokytojos padėjėjos pareigas, Eglė Rimkienė, tapusi jau „savarankiška“ mokytoja, prisiminė, kad pirmą kartą ateiti į klasę vesti pamokos nebuvo lengva.
„Vaikai buvo gana priešiški, nes ateina kažkoks naujas žmogus į jų būrį, su jais reikėjo atrasti ryšį, susibendrauti – tai buvo didžiausias iššūkis“, – pasakojo E. Rimkienė.
Kitas jaunas mokytojas Darius pasakojo, kad mokytojui visą laiką kyla klausimų ne tik pradedant naujus mokslo metus, bet ir juos užbaigiant:
„Visą laiką mąstai ir galvoji, kad ir baigiantis mokslo metams: ar visas žinias perdavei, perteikei, ar čia viską mes išmokom, ir panašiai. Visą laiką susimąstai apie tą prasmę: ar aš tikrai esu toks mokytojas, koks galvojau, kad būsiu, ar esu pakankamai naudingas. Tuomet geriausiai nuramina pokalbiai su kolegomis, kurie padrąsina, pasidalija savo patirtimi“, – pasakojo D. Savickas.
Mentorystės programa mokyklose – kas tai?
Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktorė Jovita Ponomariovienė pateikė mentorystės apibrėžimą.
„Mentorystė – tai patyrusio pedagogo ir pradedančiojo mokytojo ilgalaikis bendradarbiavimas. Kai mokytojas tampa mentoriumi, jis padeda jauniesiems kolegoms, pataria, ieško sprendimų būdų, kartu siekia, kad pradedantysis mokytojas profesiškai tobulėtų. Jaunam, tik mokyklos slenkstį peržengusiam mokytojui kyla daug klausimų. Mes mokykloje turime įvadinę savaitę, naujų mokytojų mokymus, ten mokytojai susipažįsta su pačia mokykla, joje vyraujančia tvarka, požiūriu ir pan. Kartu su mokytojais renkamės ir kartu planuojame metus, aptarime planus, per tokius bendrus susibūrimus jaunieji mokytojai gauna daug atsakymų į jiems rūpimus klausimus“, – savo patirtimi dalijosi J. Ponomariovienė.
Profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė džiaugėsi daug metų plėtojama mentorystės programa, kurios užuominų buvo jau prieš daugiau kaip 15 metų. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbo grupėse ypatingai daug daroma, kad mentorystė būtų išplėtota, taptų nebe savanorystės pagrindais, o praktiškai įgyvendinama mokyklose.
„Dabar, rengiant pedagogų karjeros modelio sąrangą, siekiama, jog mentorystė taptų kaip viena iš pareigų pažengusiems mokytojams. Tuomet, kai bus aprašyti praktiniai žingsniai, tada tuos dalykus mes galėsime pajusti dar labiau. Turbūt ne vienas mokytojas papasakos, jog mokyklose būna paskirtas mentorius, tačiau tai dažnai būna savanoriškas darbas, nors tai labai svarbi ir atsakinga sritis. Todėl labai svarbu pasiekti, jog šis darbas būtų oficialiai įtraukiamas į pedagogo darbo krūvį, kad tai nebūtų savanorystės pagrindais grįsta praktika“, – pasakojo D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Kokias jaunų mokytojų baimes padeda įveikti mentorius?
Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus pradinių klasių mokytoja Eglė Rimkienė ir jos mentorė Jovita Ponomariovienė tinklalaidėje pasakojo, kaip svarbu jaunam mokytojui nebijoti klausti ir aiškintis visus kylančius sunkumus.
„Kiek atsimenu per tuos metus, kai Jovita buvo mano mentorė, aš dažnai eidavau net po kelis kartus per dieną klausti, ar teisingai elgiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Kadangi esu žmogus, kuris mėgsta viską išsiaiškinti, man tai buvo didelė paskata ir pagalba“, – savo patirtimi dalijosi E. Rimkienė. Taip pat pašnekovė pasakojo, jog, ateinant dirbti į naują mokyklą, viena iš kylančių baimių – tai klausimas, ar pavyks pritapti prie kolektyvo ir susibendrauti. Šiems klausimams taip pat labai pasitarnauja mentorius ir jo patarimai.
Jovita Ponomariovienė teigė, jog mentoriavimas yra itin svarbus, ir ji visuomet stengiasi šiai veiklai teikti prioritetą.
„Man, kaip mentorei ir kaip mokyklos vadovei, yra labai svarbu, kad mokytojas klaustų, kad išsiaiškintų, kas jam svarbu. Jeigu pas mane ateina mokytojas klausti, aš tuomet, kad ir ką bedaryčiau, padedu į šalį dokumentus ir turiu mokytojui atsakyti, nes jeigu neatsakysiu, mokytojas gali antrą kartą ir nebeateiti. Mentorystė padeda jauniems mokytojams išlaikyti ir ugdymo kokybę, ir klasės mikroklimatą, bendravimą su tėvais, ir atsakyti į daug rūpimų klausimų“, – teigė J. Ponomariovienė.
Patarimai būsimiems mokytojams: kas yra svarbiausia?
Antroje laidos dalyje mokytojai dalijosi patarimais visiems būsimiems mokytojams, kurie svarsto ir nerimauja artėjant rugsėjo pirmajai ir klausia savęs, iš kur gauti supergalių?
Pradinių klasių mokytojas Darius pasakojo, jog svarbiausia daryti tai, ką vaikams pažadi.
„Jeigu nori būti autoritetas ir pavyzdys vaikams, tai labai svarbu išpildyti tai, ką pasakei. Pačios pirmos rugsėjo savaitės vienos svarbiausių, nes vaikai tave vertina, ar tu ištesėsi pažadą, ar padarysi, ką pasakei, todėl svarbu nusistatyti ribas ir jų laikytis. Taip pat būti nuoširdžiu, jeigu nežinai, geriau tai pripažinti, pasakyti, kad mokytojas turi pasidomėti ir tik tada gali vaikams atsakyti į visus jiems kylančius klausimus“, – pasakojo D. Savickas.
Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktore dirbanti Jovita pateikė net keletą svarbių patarimų mokytojams.
„Aš jauniems pedagogams palinkėčiau daugiau pasitikėjimo savimi, nes aukštosios mokyklos suteikia daug kokybiškų metodinių žinių, psichologinių žinių, aišku, kad kiekvienas mokytojas susidurs su daug iššūkių su vaikais, su tėvais, įvyks daug neplanuotų dalykų, tačiau reikia pasitikėti, nemeluoti, būti nuoširdžiam ir tada tikrai viskas pavyks“, – patarimus jauniesiems mokytojams pateikė J. Ponomariovienė.
Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos
Komunikacijos skyrius
El. paštas info@smm.lt
