Karas Ukrainoje vis labiau primena Pirmąjį pasaulinį karą ir pirmieji įspėjimai, kad tokia eiga įmanoma pasigirdo kiek daugiau nei prieš metus. Pirmiausiai apie tai ėmė kalbėti tokių specializuotų leidinių kaip Foreign Policy ar Bloomberg analitikai, o dabar mes jau matome liūdnas prognozes ir plačiai skaitomoje spaudoje. Paramos Ukrainai klausimas tampa vis sudėtingesnis ir čia matome tiek aštrius debatus JAV, tiek besikeičiantį ES politinį žemėlapį, kur prie tradiciškai prieštaravusios Vengrijos prisidėjo Slovaikija bei , kas dar blogiau, Nyderlandai. Taigi turime ruoštis tiek galimai ilgam konfliktui pačioje Ukrainoje , tiek dar ilgesnei priešpriešai tarp Rusijos ir jos sąjungininkų ir Vakarų.
Tai nėra „šaltasis karas“
Kodėl tai Pirmojo pasaulinio karo padėtis, o ne šaltojo ? Pirmiausiai pažvelkime į Rusijos pareigūnų retoriką pvz. Lavrovo paskutinius pareiškimus , kur šis visiškai atvirai grasina konkrečioms valstybėms pvz. Moldovai. Nuo diplomatijos vadovo neatsilieka propaganda įvardinanti visą „priešiškų valstybių“ sąrašą – Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir kt. Palyginkime tai su sovietų elgesiu tarptautinėje arenoje po J.Stalino mirties ir pamatysime, kad tiesiogiai karu Vakarams sovietai grasino nebent per Karibų krizę, o tiesioginių puolamųjų veiksmų prieš vakarų demokratijas nevykdė apskritai.
Tuo tarpu Rusija dar iki plataus karo Ukrainoje parodė, kad yra pasiruošusi veikti ne šiaip užsienyje , tačiau ir pvz. ES valstybių teritorijoje pvz. 2014 ir 2015 diversijos Čekijoje bei Bulgarijoje. Kremlius pernelyg nesislapstydamas veikia užsienyje ir prieš savo politinius oponentus kaip tai atsitiko ne tik su Skripalių šeima , tačiau nuodijami buvo ir kai kurie Rytų Europos valstybių politikai. Taigi ką matome tai ilgos priešpriešos su Rusija perspektyva , kur pastaroji yra pasiruošusi naudoti bet kokias priemones t.t. ir karines savo tikslams pasiekti pernelyg nekreipdama dėmesio į nusistovėjusias tarptautinės teisės normas.
Ir vėl mes matome, kad būtent specializuoti leidiniai vis garsiau kalba apie nekonvencinius Rusijos ginklus , kurie puikiai tinkami diversijoms rengti.
Sutartys nėra kliūtis
Jei pažvelgsime į cheminio bei biologinio sovietų bei Rusijos ginklo istoriją, tai šioji be galo turtinga. Dar 1920m. sovvietai sukūrė „Specialų kabinetą“ – projektą tyrinėjant pirmiausiai kovines nuodingąsias medžiagas , o 1937 m projektas buvo reformuotas į NKVD toksikologijos laboratoriją ir joje pradėti vykdyti tiek cheminio , tiek biologinio ginklo kūrimo darbai vėliau tapę visiškai atskira karo mokslo šaka.
Bet kur kas svarbiau yra tai, kad sovietai turėdami centralizuotą ekonomiką, laikui bėgant puikiai išmoko integruoti karinės paskirties gamybą bei tyrimus į įprastines taikiąsias ūkio šakas. Net ir tie patys makaronai buvo gaminami 7.62 ir 5.45 kalibrų, nes gamybos matricos prireikus būtų panaudotos šovinių gamybai. Žemės ūkio mašinų gamyklos buvo ruošiamos šarvotos technikos remontui. Na o „taikūs“ biologinių bei chemijos tyrimų institutai kuo puikiausiai darbavosi prie masinio naikinimo ginklo kūrimo. Taip, subyrėjus Sovietų Sąjungai daugelis tokių įstaigų bei įmonių liko už Rusijos ribų , o ir tarptautinės sutartys privertė sunaikinti cheminio ginklo arsenalus bei galutinai atsisakyti biologinio ginklo, tačiau daugelis vakarų ekspertų užduoda paprastą klausimą kiek laiko reikia Rusijai, kad šioji turėdama nors ir senas , tačiau pavojingas ir veiksmingas technologijas, bei net ir kai kurias išlikusias gamybos grandines galėtų atkurti savo potencialą ? Juolab, kad net ir formaliai laikantis tarptautinių susitarimų nėra jokių apribojimų dirbti su pačiomis pavojingiausiomis cheminėmis medžiagomis ar biologiniais agentais jei tik tai daroma esą mokslinių tyrimų vardan ar kaip taikių technologinių procesų dalis. Dvigubos paskirties technologijos leidžiančios pagaminti masinio naikinimo ginklą jau seniausiai neramina ekspertus, tačiau kai tokios technologijos atsiduria Š.Korejos, Irano ar Rusijos rankose tai problema jau ima atrodyti grėsmingai , o svarbiausia jokio jos sprendimo tiesiog neegzistuoja.
Lokalus panaudojimas liks neatpažintas?
Potencialiai ilgas priešpriešos laikas , didelis galimų priemonių arsenalas, parodomai karinga Kremliaus laikysena – visą tai tiesiogiai didina masinio naikinimo ginklo panaudojimo tikimybę. Ir jei apie branduolinio konflikto pavojus spauda kalba jau plačiai , tai apie chemines , biologines diversijas ar radioaktyvių medžiagų panaudojimą vėl gi užsimena pirmiausiai specialistai. Viena to priežasčių , kad tai labai nepatogi tema daugelio šalių politikams ypač tų, kurios sugebėjo sunaikinti civilinės saugos infrastruktūrą.
Dažniausiai vardinami keli masinio naikinimo ginklo panaudojimo diversijoms scenarijai. Pirmasis , tai tariamai atsitiktinis cheminių medžiagų ar biologinių agentų patekimas į aplinką „priešo teritorijoje“ . Laivo avarija uoste, geležinkelio katastrofa tranzitu vykstančio traukinio , avarinis lėktuvo nusileidimas, kurio nepriimti oro uoste nevalia ir t.t. Esant tokiai diversijai galima nugabenti ženklius pavojingų medžiagų kiekius ir todėl atakai nereikia naudoti būtent kovines. Visuomet galima prisidengti tuo, kad tiesiog buvo gabenamas pavojingas krovinys ir šis dėl labai prastų aplinkybių išsiliejo. Džiaugtis, kad tai nebus tikrasis cheminis ginklas tikrai nesiūlytume, nes pramonėje naudojamas nors ir tas pats fosgenas. Beje patraukti atsakomybėn tokios diversijos organizatorius bus labai sunku , nes reikės pirmiausiai įrodyti tyčinio veiksmo faktą.
Kitas taip pat tikėtinas scenarijus tai taškinis tikro cheminio ar biologinio ginklo panaudojimas pvz. kaip tai jau buvo likviduojant Kremliau politinius oponentus, kur įmanomos ir pašalinės aukos. Jei prisiminsime tiek Litvinenkos tiek Skrypalių atvejus, tai vien suprasti kas buvo panaudota , jau reikia tam tikro laiko. Na o bjauriausias dalykas tai, kad vėl gi kai kurios mirtys Europoje buvo pradėtos iš naujo tirti jau paaiškėjus Skrypalių istorijai ir tik tuomet tapo aišku, kad ir šios nebuvo atsitiktinės. Taigi jei susidursime su tikru koviniu cheminiu ar biologiniu agentu yra didelė tikimybė, kad jis nebus laiku pastebėtas ar atpažintas.
Specialistų nurodomas ir trečiasis scenarijus, kuris numato, kad galimas tikro ginklo panaudojimas lokalioje teritorijoje pvz. karinio dalinio dislokavimo vietoje, kritinės infrastruktūros objekte ir pan. ir čia pašalinių aukų skaičius gali būti ženklus. Blogoji naujiena yra tai, kad reikės laiko atakai atpažinti, o civilinės saugos struktūroms sureaguoti, nes pastarosios pirmiausiai lauks politinės valdžios sprendimų kurie neišvengiamai vėluos.
Be abejo egzistuoja ir plataus masto karo , kuriame bus panaudoti nekonvenciniai ginklai tikimybė. Ir šioji tikimybė dabar yra aukšta kaip niekados ankščiau.
Galimybė pasislėpti gyvybės vertės
Kiek laiko turės vietos gyventojas pasislėpti nuo mirtino pavojaus atakos atveju? Kaip teigia specialistai priklausomai nuo ginklo tipo, oro sąlygų pvz. vėjo krypties ir greičio bei atstumo iki epicentro cheminės atakos atveju tėra vos kelios ar geriausiu atvejų keliolika minučių pasislėpti. Taigi akivaizdu, kad per tokį trumpą laiką ne tai , kad evakuotis, tačiau ir gauti aiškius civilinės saugos nurodymus nepavyks. O štai iš anksto pasirūpinus slėptuve ją pasiekti kuo puikiausiai įmanoma.
Be abejo primenant apie individualias slėptuves ir vėl pasipils skeptikų komentarai esą aš čia baimę skleidžiu. Tačiau lai skeptikai atsako į paprastą klausimą – kas apskritai galėjo dar prieš 2 metus pagalvoti, kad visai šalia vyks didžiulis kontinentinis karas? Arba ar tikrai daug buvo tikinčių , kad kokia bebūtų Rusija ir dabartinė jo valdžia mes girdėsime visiškai atvirus grasinimus panaudoti karinę jėgą prieš Vakarus? Ir greičiausiai mažai kas galėjo numanyti, kad Rusijos valst. propaganda jau ims visiškai aiškiai vienu iš kovos prieš Vakarus būdų vardinti branduolinį ir dabar jau ir cheminį ginklą? Na ir ta pati biologinio ginklo tema Rusijos žiniasklaidoje pastoviai nagrinėjama teigiant esą Vakarai stato biologinio ginklo laboratorijas, tad fonas ginklo panaudojimui prisidengiant būtent tuo irgi yra.
Na ir tuomet pats paskutinis klausimas. Jei individualios asmeninės ar šeimos slėptuvės kaina yra mažesnė nei vidutinio padėvėto automobilio ar vis tik ne laikas mums pradėti galvoti rimtai ir apie jas kaip būtiną namo dalį?
Bunkerio statybos neprireiks
Greičiausiai jau girdėjote, kad turtingi bei garsūs žmonės nesidrovi prisipažinti, kad savo ir savo šeimos ramybės vardan namuose turi tikrų tikriausius bunkerius karo ar gamtos sukeltos Apokalipsės atvejui. Be abejo paprasti mirtingieji norintys užsitikrinti savo saugumą lyg ir neturi tokios galimybės . Tačiau ar tai tiesa? Anaiptol. Kone kiekviename privačiame name yra rūsys , kuris dažniausiai naudojamas geriausiu atveju seniems rakandams sudėti.
O juk tai ir yra puiki patalpa slėptuvei įrengti, tereikia atlikti nesudėtingus darbus kur pirmas tai izoliuoti ją , o antras įsirengti kompaktišką filtravimo įrangą. Jau šiandien pasaulyje veikia net kelios kompanijos , kurios tokią įrangą projektuoja, gamina bei su išsamia instrukcija pateikia vartotojui. Viena tokių britų kompanija Castellex , kurios produktai būtent ir skirti apsaugai nuo radioaktyvios, cheminės ir biologinės taršos ir pagal savo technines savybes šios sistemos susitvarkys tie su pramoninės avarijos sukelta tarša , tiek išgelbės tikro masinio naikinimo ginklo panaudojimo atveju. Ir visą tai už vos kelis tūkstančius svarų.
Kaip teigė kompanijos atstovai šiuo metu juntamas labai didelis susidomėjimas būtent įrangai skirtai individualiai ar šeimos slėptuvei. Ir jei iki plataus karo Ukrainoje pradžios pagrindiniai klientai buvo valstybių besiribojančių su tokiais pasaulio siaubūnais kaip Š.Korėja ar Iranas, tai dabar asmeninių slėptuvių statybomis susirūpino ir rytų europiečiai t.t. ir lietuviai .
