Merai ir savivaldybės, kaip patys ir pačios deklaruoja, patiria daug stresų. Sprendžia įvairiai. Kai kas šeimas kuo viešiau keičia ir gatves gadina, kaip Vilniuje, kai kas politines dinastijas kuria, kaip Klaipėdoje, kai kas Rusijoje verslus turi ir medžių nekenčia, o kai kas ir politiniais insultais grasina.
„Tikriausiai Lietuva viena pasaulyje turės antilogišką sistemą, apie kurią anksčiau turbūt niekas nepagalvojome. Tiesioginiai mero rinkimai, kuriuose gali dalyvauti bet koks žmogus, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, sugebėjimų ir gebėjimų orientuotis teisės aktuose, rodo, kad yra renkamas politikas – žmogus, kuris galėtų ir privalėtų turėti savo programą, savo viziją, savo paaiškinimą, kodėl jis dalyvauja rinkimuose, bet 2023 metais įsigaliojęs Vietos savivaldos įstatymas merą paverčia vykdančiosios valdžios atstovu“, – susidariusią situaciją apibūdina Šiaulių miesto savivaldybės meras Artūras Visockas.
Jo teigimu, apie tai, kad pagal naująjį Vietos savivaldos įstatymą meras nebegali turėti savo programos, nes jis tapo vykdančiosios valdžios atstovu, jis kalbėjo dar prieš merų rinkimus tiek LRT studijoje, tiek Šiaulių mieste vykusiuose debatuose. Deja, tuomet šių pastebėjimų niekas negirdėjo.
Vietos savivaldos įstatyme nėra sakoma, kad meras yra politikas ar tarybos vadovas. Įstatyme sakoma: „Meras – savivaldybės vykdomoji institucija (savivaldybės vadovas), turinti savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus, atsakinga už įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą.“
„Žmonės renka politiką, kuris negali turėti programos, o išrinktas jis tampa ne politiku. Tai yra pagrindinė įstatymo spraga, nes įstatymas apgauna žmones ir tokiu būdu sunaikinama tiesioginių rinkimų prasmė. Ir čia slepiasi ateities pavojus, nes, jei žmonės supras, kad tiesioginiai rinkimai neturi prasmės, kai merai nustos save laikyti politikais, tuomet kils klausimas, o kas čia padaryta ir apskritai, kodėl tie rinkimai reikalingi? Žmonės pasimes, nes pradės nebesuprasti, kas čia vyksta, – apie įstatymo sukeliamas pasekmes mintimis dalijasi Artūras Visockas. – Žinoma, jei šiandien paklaustumėte merų, ar jie save laiko politikais, šimtu procentų išgirstumėte: taip. Tačiau toks atsakymas kyla iš inercijos. Visi merai save laiko politikais.
Be abejo, yra logiška, kad meras yra politikas, nes jis turi vesti tam tikrą filosofinę liniją, bendrauti su ambasadoriais, su vyriausybės ir Seimo atstovais, su verslininkais, su gyventojais. Siekdamas išspręsti gyventojams svarbius klausimus jis sprendimų siūlymus turi teikti tvirtinti Tarybai, o Taryba juos patvirtins ar atmes. Kitaip sakant, meras privalo turėti savo programą, savo viziją, ką realiai jis padarys jį išrinkusių žmonių labui, bet įstatymas sako, kad jie to nebegali turėti. Taigi mes turime kreivą įstatymą, kuris pats sau prieštarauja. Tokios teisėkūros negali būti. Dabar mes turime formos ir turinio problemą. Forma – mes sakome, kad meras gali ir turi patenkinti gyventojų lūkesčius, bet išrinktas jis nieko nebegali, išskyrus tai, kad jis gali vesti Tarybos posėdžius ir vykdyti tai, ką Taryba priima arba ką jam pasako centrinė valdžia.“
Pašnekovas akcentuoja, kad šiandien meras yra tapęs atsakingu už viską, kas vyksta mieste ar rajone. Kad ir leidimas genėti medžius. Anksčiau ant tokio leidimo rašydavosi administracijos specialistas. Taigi jis tą klausimą paruošdavo labai atsakingai, nes jam ir tektų atsakyti už netinkamai paruoštą dokumentą. Dabar tokius leidimus, kaip ir daugybę kitų dokumentų turi pasirašyti meras, taip sumažinant specialisto atsakomybę.
„Merai paprastai dokumentus pasirašinėja nelabai įsigilinę, nes įsigilinimas neturi prasmės – negali žinoti visų įstatymų, visų taisyklių, visų aprašų ir tiesiog pasirašinėji pasitikėjimo pagrindu. Natūraliai kyla klausimas: kokios vertės yra tas mero parašas ir kam jis reikalingas? Bandant pasakyti, kad merai nepabėgtų nuo atsakomybės, sukurta nereikalinga procedūra. Už to, manau, slypi visai kiti tikslai. Kadangi merams užkrauta pareiga pasirašyti daugybę dokumentų, labai lengva pradėti tyrimą bet kuriuo klausimu. Nesvarbu, kad viskas bus gerai, bet pradėjus tyrimą galima merą nušalinti, atsiranda galimybių merą skųsti, jį persekioti. Įsivaizduokite, gyventojai išrenka merą, tikėdamiesi, kad jis spręs jiems aktualius klausimus, o jis yra labiausiai pažeidžiama figūra savivaldybėje. Ar atsiradusiu nesaugumu darbe dėl priimto įstatymo nenorima merus nutildyti? Manau, kad būtent tokio tikslo ir būta. Ir įstatymas priimtas, nepaisant prieš kelerius metus išsivysčiusių šalių klubo, kuriam priklauso ir Lietuva, EBPO, išvados, kad Lietuva yra labiausiai centralizuoto valdymo šalis. Priėmus šį įstatymą, Lietuva tapo dar labiau centralizuotesnė“, – teigia Šiaulių miesto meras.
Pasak jo, natūralus problemų sprendimas – gyventojai kreipiasi į merą, šis spaudžia Vyriausybę ir Seimą spręsti esamą problemą. „Tapęs nesaugiu, meras vis nedrąsiau spaus centrinę valdžią, nes prieš jį bet kada gali būti paleisti visi susidorojimo mechanizmai, juo labiau, kad Lietuvoje klesti neetiški susidorojimo mechanizmai. Nesprendžiamos problemos ilgainiui išaugs iki tokių, dėl kurių prasidės masiniai protestai. Ar priimant įstatymą ir buvo siekiama sukurti įtampas valdyme? Jei buvo toks tikslas, jis pasiektas, bet jei tikslas buvo įgalinti savivaldą aktyviai veikti, rezultatas priešingas, – akcentuoja Artūras Visockas. – Ir neduok Dieve, jei prasidės masiniai mitingai, kad neateitų mūsų gelbėti kai kurie žmogeliukai. Juk gali atsirasti gelbėjimo prašytojų. Todėl užbėgdamas tokiems įvykiams už akių, sakau, atsibuskime ir kurkime pasitikėjimo sistemą. Nedarykime perteklinių spaudimų ir nesąmonių, leiskime žmonėms dirbti. Negali būti daroma taip, kaip dabar, kai iš kažkokių iškarpų sukurpiami persekiojimo sprendimai, iš visiškai šalutinių požymių bandoma sugalvoti kažką, ko absoliučiai nėra. Kaip reikia dirbti, jei Šiauliuose apšvietimo, geležinkelio ašakos, gatvių remonto darbai atliekami nepaprastai efektyviai ir tai viešai parodoma, parodoma, kiek sutaupyta nuo sąmatinių verčių, tačiau meras vis tiek yra guldomas ant žemės. Kokia yra sistema, kaip dirbti, kaip siekti pažangos, kad pati sistema neleidžia tos pažangos siekti – kai tik pradedi dirbti pažangiai, prasideda ir arši kritika, ir persekiojimai.
Įstatymo pasekmes jau matome. Iškeliamas čekiukų skandalas ir užtildomas LSA prezidentas Mindaugas Sinkevičius, kuris buvo apjungęs merus ir merų paruoštas dokumentas dėl Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų jau buvo pateiktas Seimo pirmininkei. Siūlyme pateikta formuluotė, kuri atitinka ir Konstitucijos nuostatas, ir nepažeidžia savivaldos. Taip, galbūt yra keli čekiukų prasižengimai, bet palyginkime juos su merų užtildymo žala. Jei merai užtils, mūsų laukia milžiniška milijardinio dydžio problema. Todėl kreipiuosi ir į esamus, ir į būsimus Seimo narius, prašydamas įsigilinti ir suprasti savivaldos ir tiesioginių rinkimų prasmę ir būtinai sugrįžti prie sveikų iki įstatymo pakeitimų buvusių dalykų. Reikia įstatymą pakoreguoti taip, kad aiškiai matytųsi, jog meras visų pirma yra politikas ir tik po to – vykdantysis asmuo. Tiksliau pasakius, sugrąžinti tą nuostatą, kuri buvo ankstesniame Vietos savivaldos įstatyme. Tikiu, kad Seime yra sveiko proto žmonių, kurie gali atitaisyti tą klaidą ir įstatymu sugrąžinti buvusį mero institutą, nes dabar meras yra atsidūręs tarp kūjo ir priekalo. Niekas nedraudžia merui būti ir ūkišku politiku. Tokiu jis privalo būti, bet niekaip negalės tokiu būti, jei bus sistemiškai pažeidžiamas. Po mano įrašais apie savivaldos problemas Facebook paskyroje daug žmonių palieka pritariančius įrašus.“
Justė Brigė
