Tragedija sukrėtė visą Lietuvą. Nepaliko abejingo ir manęs. Kaip ir Jus, mane kamuoja klausimas: ar buvo galima išvengti šios tragedijos, kokių dabar reikėtų imtis realių žingsnių, kad ateityje tokia situacija nepasikartotų? Kad suaugusiems nebekiltų ranka smurtauti prieš mažamečius?
Jeigu kas nors galvoja, kad tai pavienis atvejis ir apie tai neverta diskutuoti, tai statistika byloja ką kita: 2016 metais smurtą patyrė per 2 tūkst. vaikų, o šalyje yra beveik 10 tūkst. rizikos šeimų, kuriose auga daugiau nei 18,5 tūkstančio vaikų. Šie mažyliai galbūt irgi kenčia, tačiau mes to nežinome ir nematome, kol nenutinka tragedija.
Ar buvo galima užkirsti kelią tragedijai?
Žinoma, niekas negali numatyti pirmo ir netikėto smurto protrūkio šeimoje, tačiau ar šiuo atveju taip buvo? Juk promočiutė pasakoja žurnalistams, kaip anksčiau šeimoje būdavo smurtaujama, tačiau niekas nesikreipė pagalbos, nes smurtautojas atsiprašė. Buvo tikima, kad kelis kartus pasikartoję įvykiai nebepasikartos dar ir dar kartą.
Be to, keista, kad niekas nematė, jog vaikas buvo mušamas, kad darželio auklėtojoms nekilo įtarimų, jog šioje šeimoje yra problemų. Vaikas ilgą laiką nesirodo darželyje ir niekam tai nesukelia susirūpinimo?
O kaipgi socialiniai darbuotojai? Ar jie tinkamai atliko savo funkcijas, t. y. ar jie rinko informaciją apie būtinybę asmeniui ar šeimai gauti pagalbą bei inicijavo šios pagalbos teikimą? Ar pasitelkė asmens aplinką informacijai apie asmenų ar šeimų būtinybę gauti pagalbą surinkti? Juk socialinis darbuotojas gali ir turi teisę remtis tiek vidiniais (seniūnijos, socialinės paramos skyriaus kt.) ir išoriniais (ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigų, policijos pareigūnų, giminaičių ir kt.) šaltiniais.
Pastaroji funkcija yra aiškiai išskirta daugelio seniūnijų socialinio darbuotojo darbui su socialinės rizikos šeimomis pareigybės aprašyme.
Pagalbos šauksmas – ne skundas, o šansas išgelbėti artimo gyvybę
Šiuo atveju ir daugeliu kitų, visų pirma, išryškėja didžiausia mūsų visuomenės liga – abejingumas vienas kitam. Mes privalome išeiti iš sovietinio mentaliteto. Turime nebūti abejingi kito skausmui, o sąmoningi ir saugantys vieni kitus. Turime kreiptis pagalbos, o nebijot, kad tapsim skundikais. Reikia liautis galvoti, kad jeigu pasakai tiesą – skundi. Kaip tik saugai artimo žmogaus gyvybę.
Galbūt smurtą patirianti auka nesikreipia, nes neadekvačiai vertina situaciją, tad pati neieško pagalbos, tačiau tuo reikia pasirūpinti aplinkiniams. Gali būti, kad dažnas iš mūsų galvoja, jog geriau patylėti, nieko nesakyti ir neturėti problemų. Vaiko apsaugos tarnybos darbuotojų informavimas apie smurto proveržį šeimoje nėra skundimas, tai – rankos ištiesimas ir kelio nelaimei užkirtimas, nes socialinis darbuotojas konsultuos, patars, padės, sudarys socialinių veiksmų planą. Nereikia galvoti, kad socialinis darbuotojas yra blogis, kurio vienintelis galimas žingsnis: atimti vaikus.
Žodžiai turi virsti kūnu – būtina veikti greitai
Tad į tokius atvejus, kaip šio berniuko istorija, reaguoti yra būtina. Visiems: šeimos nariams, kaimynams, bendruomenei, socialiniams darbuotojams, policijos pareigūnams. Reikia dėti visas įmanomas pastangas, kad būtų išsaugota gyvybė.
Būtina, kad visos tarnybos, susijusios su Vaikų apsauga, dirbtų kompleksiškai, o įstatymai aiškiai įvardintų, kad fizinis smurtas yra netoleruotinas ir baudžiamas. Iš principo tai jau yra įvardinta ir dabar, tačiau nepakankamai aiškiai. Dėl to manau, kad norint užkirsti kelią panašiems smurto atvejams, – reikia imtis šių veiksmų:
– Keisti vaiko teisių apsaugos sistemą, kad ji dirbtų ne fiktyviai, o gebėtų atpažinti požymius ir užkirsti kelią galimoms tragedijoms ar smurtui artimoje aplinkoje: socialinės rizikos šeimas darbuotojai privalo lankyti be įspėjimo, turinčius sutrikimų tėvus, patėvius ar kitus artimoje aplinkoje esančius žmones stebėti ir tinkamai įvertinti jų gebėjimus prižiūrėti mažamečius. Kilus bent menkiausiam įtarimui, dėti visas pastangas, kad vaikui būtų suteiktas saugus prieglobstis.
– Sistema taps realiai veikiančia tik tada, kai visos jos grandys žinos ką, kaip ir kada daryti, bus sumažintas atsakingų institucijų reagavimo laikas, kai iškyla grėsmė vaikams šeimose.
– Jeigu yra bent menkiausių smurto apraiškų vaiko gyvenamoje aplinkoje – būtina nuolat tikrinti šią šeimą, spręsti jų problemas, vaikui suteikti visą būtiną paramą ir nurodyti kur kreiptis esant smurto atvejams.
– Su šeimomis, kuriose galima įtarti smurto atvejus, – priverstinai turi dirbti psichologai.
– Darželis ar mokykla – turi būti pirminė apsaugos grandis, stebinti, ar vaikai nepatiria smurto šeimoje: pedagogai, socialiniai darbuotojai ir kiti įtarę smurtą – privalo apie tai informuoti atsakingas institucijas.
– Atidžiau ir dažniau tikrinti šeimas, gyvenančias mažesniuose Lietuvos kaimuose ir nuošalesnėse sodybose, kuriose yra mažamečių vaikų. Tikrinti, ar tėvai negirtauja, be priklausomybių, ar yra psichiškai stabilūs. Reiktų domėtis jaunų tėvų praeitimi – iš kokios socialinės aplinkos jie kilę, ar gebės prižiūrėti vaikus, ar nėra polinkių į psichologines problemas.
Atsakingos institucijos abejingos? Kreipkitės asmeniškai
Manau, kad Seimo nario pareiga Lietuvos ateičiai – pritarti Prezidentės D. Grybauskaitės siūlomai pataisai, įpareigojančiai Vaiko teisių apsaugos tarnybą į vaikams grėsmingas situacijas reaguoti operatyviai – ne vėliau kaip per 1 dieną, net jeigu tai savaitgalis ar šventinė diena, perkelti vaiką į saugią aplinką: apgyvendinti jį su motina krizių centre, perduoti šeimynai arba profesionaliam globėjui.
Tikslinga pritarti ir tai pataisai, kurią priėmus, mokyklos, darželiai, dienos centrai, ligoninės būtų įpareigotos informuoti apie pastebėtus vaikų teisių pažeidimus.
Aišku, gali būti ir taip, jog aukos bijo smurtautojo ir todėl stengiasi nuslėpti smurto proveržį šeimoje. Tokioms situacijoms spręsti yra anoniminės pagalbos linijos: http://uzsaugialietuva.lt/kur-ieskoti-pagalbos
Jeigu susidūrėte su panašia ar kita problema, kurios nepavyksta išspręsti patiems – kreipkitės į Seimo narius, kreipkitės į mane. Neišsigąsiu nei vieno smurtautojo ir stengsiuosi išspręsti Jūsų problemas. Su manimi galite susisiekti el. paštu: Mindaugas.Puidokas@lrs.lt
Noriu tikėti, kad ši beprasmė žūtis bus paskutinė. Kad mūsų vaikai augs saugiai, nežinodami, kas yra smurtas.
