Sportas – vieniems hobis, kitiems darbas. O 28-erių metų kauniečiui Ignui tai svarbiausia gyvenimo dalis. Dviejų sporto šakų atstovas siekdamas savo tikslų namuose įsirengė „skausmo kambarį“, laisvą laiką po darbo skiria treniruotėms, o vietoj vakarėlių savaitgaliais renkasi varžybas.
Iš Kauno rajono, Ringaudų, kilusio lenktynininko pasiekimų bagažas įspūdingas: 4 kartus laimėjo 1000 kilometrų lenktynes Palangoje, tapo FIA instituto jaunųjų lenktynininkų akademijos Europos atrankos nugalėtojas, triskart Lietuvos kartingo čempionato nugalėtojas ir tai toli gražu ne viskas. Tačiau už šių gražiai skambančių apdovanojimų slypi ne tokia „saldi“ sportininko gyvenimo pusė: didžiulis darbas, nesibaigiantis net savaitgaliais, nesėkmės ir nenugalimas užsispyrimas.
Prieš lenktynes – specialūs kursai, kaip bendrauti su žmonėmis
Tavo laimėjimų sąrašas tikrai stebinantis, kuris iš jų svarbiausias tau pačiam?
Na, labai įdomi patirtis buvo, kai laimėjau Fia Europos atranką ir dalyvavau 5 savaičių mokymuose, skirtingose Europos vietose. Šiuose mokymuose reikėjo atlikti įvairias užduotis, mokytis įgūdžių, kurie svarbūs lenktyniaujant. Pavyzdžiui, mokėmės išlikimo kalnuose: tau paduoda virvę, vieną kartą parodo kaip mazgą užrišt, duoda sniego batus, kuprinę ir bendražygį. Man papuolė žmogus, kuris prieš tai nieko panašaus nebuvo matęs, jam ši patirtis buvo labai sunki. Taip pat mokėmės, ką reiškia netiesiogiai lenktyniauti: komunikuoti su žmonėmis, ieškoti rėmėjų, kalbėti su spauda. Ši pergalė buvo labai svarbi, nes atvėrė man akis ir pakeitė požiūrį, kad lenktynininkui svarbiausia žinoti kaip elgtis automobilyje. Supratau, kad jei nesugebėsi rasti rėmėjų, tai ir į automobilį neįsėsi. Jei nesusikalbėsi su mechanikais, tai irgi nieko nebus. Lenktynės apima labai platų spektrą dalykų, kuriuos turi mokėti.
Vien rasti rėmėjus yra labai sudėtinga. Lietuvoje šis sportas nėra populiarus, o kaina didelė. Ji priklauso nuo varžybų pobūdžio, technikos ir dalyvaujančios komandos. Kai turi skaičius, pasiūlymus, idėjas – pradedi ieškoti rėmėjų, bet turi įrodyti, kad tai reikalinga ir naudinga jiems patiems.
„Įsėsti ir tiesiog važiuoti gali tik autobuse“
Yra žmonių, kurie galvoja, kad lenktynės nėra jau toks sudėtingas dalykas. Esu girdėjusi tokį pasakymą: „Taigi įsėdi ir tiesiog važiuoji“. Ar tai tiesa?
Įsėsti ir tiesiog važiuoti gali tik autobuse, gal dar automobilyje, kai į darbą važiuoji. O lenktynėse iškyla daug problemų, kurių net numatyti negali, jas reikia spręsti čia ir dabar. Kyla įvairios emocijos, bet turi susivaldyti ir į situaciją žvelgti šaltai. Būna, kad reikiamų atsarginių detalių negauname iki varžybų, ar mašina sugenda prieš pat jas, ar blogai jautiesi, bet vis tiek turi važiuoti. Nutinka įvairių kritinių situacijų, bet žinai, kad viskas turi vykti. Buvo, kad atvažiavom į varžybas Anglijoje ir žiūrim, kad išplėšta mūsų puspriekabė su automobiliais: nėra šalmų, įrankių. O varžybos už trijų dienų. Teko važiuoti į parką, skolintis daiktus iš kitų komandų.
Neseniai buvo situacija, kad užsikišo ventiliacijos anga, kuri automobilyje yra tik viena. Visą valandą važiavau su labai mažai oro, buvo velniškai sunku kvėpuoti. Paskutinėmis minutėmis labai skaudėjo galvą. Bet savo pamainą automobilyje įveikiau, o išlipus ir įkvėpus daugiau oro, viskas aplinkui sukosi.
Papasakok, kas gali nutikti trasoje, lenktynių metu?
Lenktynininkų žargonu kalbant, gali gauti ,,į subinę“, taip sakoma, kai tave išstumia iš trasos. Aišku, paskui tas lenktynininkas gauna baudą, bet tave tuo metu dar penkios kitos mašinos pralenkia. Susinervini, užvaldo karštos emocijos ir pradedi daryti klaidas: nepataikai į vieną, antrą, trečią posūkį, o kai viskas vyksta ne sekundžių ir ne dešimtųjų, o šimtųjų sekundės dalių tikslumu, tai labai daug lemia. Anglijoje, paskutiniame sezono važiavime, su pagrindiniu konkurentu turėjome lygiai tiek pat taškų ir paskutinis važiavimas lėmė, kas laimės visą sezono įskaitą. Įtampa tęsėsi tris dienas, nuolat galvojau, kaip čia bus, o suplanuoti nieko negali. „Daužėmės“ iki finišo, važiavom vienas šalia kito ir kertant finišo liniją aš jį aplenkiau tik 37-ių tūkstantųjų sekundžių persvara. Čia kaip per filmus rodo. Būna, kad taip ir realybėje vyksta.
Didžiausia trauma – skilęs pirštas
Ar tiesa, kad lenktynės – pavojingas sportas. Ar pačiam teko susižeisti lenktynių metu?
Šiuo metu lenktynės yra pakankamai saugus sportas. Seniau jis buvo pavojingesnis, kai automobiliai buvo varomi raketiniu kuru. Jei jau užsidegs – šakės. Dabar mes turim nedegius rūbus, kombinezonus iš trijų sluoksnių. Šalmas, specialios pirštinės, batai – viskas nedegu. Tad jei netyčia ir degtum, kokią minutę gelbėtojai dar turėtų laiko, ištraukti tave gyvą… greičiausiai. Ralis yra pavojingiau, bandžiau ir šią lenktynių šaką. Ten greitis atrodo didesnis, kai leki tarp medžių, bet negalėdavau sau leisti per smarkiai rizikuoti, kai šalia sėdi žmogus už kurį esu atsakingas.
Esu apsivertęs su kartingu, bet nieko baisaus nenutiko. Buvo, kad susistumdėm su kitu automobiliu, apsisukau, rikiuotės pabaigoje, atlėkęs varžovas neišvengė sumaišties ir trenkėsi į mano automobilio šoną. Nuo smūgio skaudėjo kaklą, bet tik tiek. Didžiausia trauma – skilęs pirštas, kuri įvyko jau išlipant iš automobilio paslydus ant ledo. Viskas tik atrodo baisiai. Net mūsų mama retai važiuoja į varžybas, jai tai sukelia per daug jaudulio ir streso. Geriau jau namie kažką veikia, o aš tik parašau jai žinutę kaip sekasi.
Nuo lenktynių prie triatlono
Papasakok, kaip pradėjai domėtis triatlonu? Ar lenktynių tau neužteko?
Viskas nuo jų ir prasidėjo. Ruošiantis lenktynėms reikia palaikyti formą: pulsas turi būti žemas, pats turi būti išsitreniravęs pilvo, nugaros, kojų, rankų bei kaklo raumenis. Lenktynių metu kūnas būna nuolatinėje įtampoje. Be to automobilyje būna labai karšta, kartais net iki 60 laipsnių karščio, o viskas, ką turi automobilyje tai viena skylė „kapote“ per kurią įeina oras, tad realiai tu „verdi“ savo sultyse.
Jeigu esi nepasiruošęs – pavargsti, pats to nejauti, bet tavo reakcija lėtėja, galimybė prognozuoti, reaguoti, teisingai ir užtikrintai viską daryti – mažėja. Taip pasirodo, kas būna gerai pasiruošęs, kas ne. Kas daro klaidas, kas ne.
Triatlono idėja kilo, kai kartu su komanda keliavome į varžybas, vartėme vieną žurnalą. Pamatėme straipsnį apie Iron Man. Pradėjom skaityti ir domėtis, kas tai yra. Sužinojome, kad trumpesnių distancijų triatlonai vyksta ir Lietuvoje. Sugalvojau, kad reikia dalyvauti, nusipirkau dviratį, pradėjau treniruotis – patiko. Vėliau tapo įprasta atsikelti šeštą valandą ryto, kad spėčiau padaryti treniruotę prieš darbą, o kartais ir po jo.
Treniruotėms nuo 10 iki 18 valandų per savaitę
Tu dar ir dirbi? Kada spėji treniruotis?
Taip dirbu, nuo pirmadienio iki penktadienio, kartais ir šeštadieniais. Esu pardavimų vadybininkas, mano darbo laikas nuo 9 iki 18 valandos, tai turiu laiko ryte ir vakare bei savaitgaliais. Treniruojuosi namuose, turiu skausmo kambarį, bet jį naudoju tik tuomet, kai lauke treniruotis sąlygos neleidžia. Per savaitę treniruotės užima nuo 10 iki 18 valandų. Jeigu tai 18 valandų savaitė – tenka šiek tiek izoliuotis nuo pasaulio. Turiu televizorių, bet įsijungiu jį tik tam, kad grotų muzika, būtų fonas. Jeigu kas paklaustų, kokie „kelias į žvaigždes“ projektai vyksta – nežinočiau.
Savaitgaliais labai panašiai: atsikeliu, išlekiu su dviračiu į Panemunę ar Ąžuolyną, 2-4 valandoms. Sekmadienį išbėgu pabėgioti. Likusi diena – laisva. Maždaug vienuoliktą valandą ryto jau būnu baigęs treniruotes, o kiti tokiu metu juk dar miega.
Papasakok apie „skausmo kambarį“, kas tai?
Taip aš vadinu patalpą, kurioje stovi mano dviratis-treniruoklis. Dabar tai jau nebe „skausmo“ kambarys, o „skausmo“ balkonas. Persikėliau ten, nes patogiau. Galiu atsidaryti langą, kai trūksta oro patalpoje, ant palangės pasidėti kompiuterį, įsijungti filmą. Visi dviratininkai ar triatlonininkai taip treniruojasi žiemą, kai nėra galimybės treniruotis lauke. Treniruotės trunka nuo 30 minučių iki 3 valandų. Ilgiausiai skausmo kambaryje esu mynęs 3,5 valandos, nors tai jau buvo psichologiškai sunku.
„Nejaučiu diskomforto, kad turėčiau bandyti pabėgti iš namų“
O kada tu ilsiesi? Ką veiki, kai nesitreniruoji?
Aš labiau mėgstu trumpą poilsį, nesuprantu ir nejaučiu poreikio grįžus po darbo ilsėtis prie televizoriaus. Aš mindamas dviratį, bėgdamas miške ar plaukiodamas daug geriau pailsiu, savo mintis susidėlioju, psichologiškai atsigaunu. Aišku, nuovargis nuo tam tikrų treniruočių jaučiasi, bet man keista, kai žmonės sako, kad neturi laiko sportuoti. Jeigu svarbiau visas žinias ir serialus pažiūrėti, susekti kas ir ką veikia „instagrame“, tada taip – neturi papildomo laiko niekam.
Aš ilsiuosi savaitgaliais, po treniruočių. Būnu namie, kartais išeinu su draugais papietauti ar pavakarieniauti, sąlyginai anksti einu miegoti. Labai seniai buvau kokiame nors kultūriniame renginyje, kuris vyktų vakare. Buvo laikai, kai eidavau į naktinius klubus, bet man net tada tai nebuvo kažkas labai tokio, o dabar išvis nežinau, kas mieste vyksta. Jeigu, kas paklaustų, kokie klubai Kaune yra? Tikrai nežinočiau. Alkoholio dažnai nevartoju, vengiu padauginti. Padauginus, kitą rytą būna sunku, blogai jautiesi ir galvoji, kam man to reikėjo? Tą vakarą gal ir smagu, bet visa kita diena sugadinta, praguli ir tiek.
O ar jauti draugų spaudimą? Ar jie nesiūlo laiko leisti kitaip, pavyzdžiui, vasarą pabūti kokioje sodyboje, prie ežero?
Vasarą aš turiu labai mažai laisvų savaitgalių, kalendoriuje suplanuotų varžybų daug. Draugai įpratę ir supranta, kad taip jau yra. Manyčiau, kad man nereikia, o gal ir nelabai norisi tokio poilsio, kai guli ir deginiesi. Aš galiu pagulėt pusę dienos ir jau viskas – turiu eiti ir kažką daryti. Todėl manęs ir sodybos nelabai traukia, aš mėgstu poilsiauti namie. Nejaučiu diskomforto, kad turėčiau bandyti pabėgti iš namų.
„Laukti ir tikėtis gali nebent su teleloto bilietu“
Tavo gyvenimas atrodo labai disciplinuotas, ar kartais nesijauti suvaržytas?
Kažkada internete mačiau tokį posakį, kad tik disciplinuoti žmonės yra laisvi, nes kitu atveju jie savo norų, nuomonių, pojūčių ir aistrų vergai. Tada, prieš kokius tris metus, aš galvojau, kad tai nesąmonė, disciplina ir yra su tuo surišta, kad nesi laisvas. Bet dabar, kai pats esu susistatęs viską į grafiką, ką ir kaip darau, o darau tai, ką mėgstu, jaučiuosi laisvesnis. Kai taip gyveni, nuotaiką mažiau keičia blogas oras, savaitės diena ar nesėkmės. Žinai, kur link judi ir judi palengva savo ritmu. Man atrodo, kad tie, kurie visą savaitę laukia penktadienio, visus metus vasaros, tai visą gyvenimą ir laimės lauks. Sakyčiau, kad laukti ir tikėtis gali nebent su teleloto bilietu. O šiaip manau, kad viską reikia pasiimti gyvenime, juk viską darai dėl savęs. Kiek darai, tiek ir gauni.
#SvajonesNeturiSavaitgaliu
Bet tu esi patenkintas savo gyvenimu? Ar visgi norėtum kažką pakeisti?
Būna tokių minčių, vis atsižvelgi į praeitį ir galvoji, gal galėjau kažką kitaip daryti. Pamenu, tokią knygą skaičiau, oro uoste radęs, kad jeigu imi galvoti, jog tu kažkokį svarbų dalyką galėjai kitaip padaryti, kodėl negalvoji, pavyzdžiui, kad su kaire, o ne dešine ranka galėjai šiukšlę išmesti? Gal su kaire būtum nepataikęs, būtum užtrukęs 30 sekundžių ilgiau, tuomet būtum pavėlavęs į autobusą, o laukdamas kito atvykstant, sutiktum žmogų, kuris tau visą gyvenimą iš esmės pakeistų. Čia graužtis dabar, kad kažką padarei blogai – neverta. Jau nepataisysi, svarbu išanalizuoti klaidas ir pasimokyti iš to. Na, nebent laiko mašiną nusipirktum.
Socialiniuose tinkluose keli įrašus iš savo gyvenimo: treniruočių, varžybų momentų. Šiuos įrašus žymi #SvajonesNeturiSavaitgaliu. Kodėl?
Svajonė man atrodo tik kryptis, nurodanti tau pačiam, kur link keliauji, tais momentais, kai sunku. O šią mintį sieju su tuo, kad jei tikrai svajoji tai visą laiką judi svajonės link, savaitgalis, pirmadienis ar penktadienis tai bebūtų. Jei nuo pirmadienio iki penktadienio svajoji, o savaitgalį nustoji svajoti, pasaulis juk nesustoja judėti.
Šiemet užsibrėžiau tikslą kitais metais įveikti pilną Iron man’ą. Tai reiškia, vienu kartu 3,8 kilometro plaukti, iškart po plaukimo minti 180 kilometrų dviračiu, o pabaigai – 42,2 kilometro bėgti. Gal kitiems atrodo neįmanoma, bet tikiu, kad mus riboja tik protas. Labai daug galima pasiekti paprasčiausiu užsispyrimu: nori – darai. Jei nori tik savaitės dienomis, gal tas noras ne toks ir didžiulis. Svarbu stabilumas ir tvarus progresas.
Tad jeigu ankstyvą savaitgalio rytą išvysite vaikiną bėgiojantį Ąžuolyno parke, arba minantį dviratį Panemunės dviračių takais, gali būti, kad tai lenktynininkas Ignas, besiruošiantis dar vienam, naujam iššūkiui.
