Ką tik kardinolas Sigitas Tamkevičius atšventė 85-ąjį gimtadienį. Apie jo biografiją ir būdo bruožus kalbamės su žinomu kunigu, kovotoju prieš sovietų valdžią Robertu Grigu.
– Kaip susipažinote su kardinolu Tamkevičiumi? Kokia, Jūsų nuomone, jo pagrindinė siunčiama žmonėms žinia?
– Su kardinolu, tada kunigu Sigitu, Kybartų klebonu, susipažinau paauglystėje, apie kokius 1976 metus, kai Pietvakarių Lietuvoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje, pasklido gera žinia apie jauną kunigą, drąsiai kalbantį pamoksluose apie tikinčiųjų persekiojimą, sovietų draudžiamomis Lietuvos istorijos, laisvės temomis.
Katalikiškas jaunimas iš aplinkinių ir tolimesnių vietovių – Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno, Veisiejų, Kapčiamiesčio, Leipalingio – važiuodavome į Kybartus dalyvauti kunigo Tamkevičiaus vedamose rekolekcijose (susikaupimo dienose), pasiklausyti jo sakomų aktualių pamokslų. „Pasikrauti” sielos baterijas argumentų tikėjimo kovai ir drąsos.
Daugelis jaunų šio krašto katalikų jau buvome susibūrę į pogrindines Eucharistijos bičiulių grupes, skaitėme ir platinome pogrindžio spaudą, „LKB kroniką”, „Aušrą”, „Dievą ir Tėvynę”, „Rūpintojėlį”, kitus leidinius. Vėliau, jau studijuodamas VVPI (Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute), atvažiuodavau pas kunigą Sigitą pogrindžio spaudos. Gaudavau ir teologijos, ir istorijos, ir lietuvių bei rusų emigracijoje ar savilaida išleistų aktualios politikos, grožinės literatūros leidinių. Tai iš tiesų plėtė akiratį, padėjo formuotis įsitikinimus, skatino rinktis nonkonformizmo kelią okupuotoje Lietuvoje. Už tai, ir už dvasinio gyvenimo pavyzdį bei pagalbą esu kunigui Sigitui iki šiol dėkingas.
– Kardinolu tampa ne kiekvienas kunigas. Kuo jo karjera ar žmogiškosios savybės – išskirtinės?
– Katalikai tikime, kad Bažnyčiai, nepaisant viso jos žmogiškojo pažeidžiamumo, vadovauja Dievo Dvasia. Tai ir vyskupų, kardinolų paskyrimai neįvyksta be Dievo valios. Lietuvoje esame palaiminti tuo, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje prieš karą, ir sovietų okupacijoje, ir atkūrus Nepriklausomybę turėjome vyskupus, kurie rūpinosi sielovada, Bažnyčios išsaugojimu, nepadarė gėdos krikščionių tikėjimui.
Tačiau turbūt veikia ir „žmogiškasis faktorius”, popiežiui apsisprendžiant dėl skiriamų Bažnyčios ganytojų. Neabejoju, kad Vatikanui buvo gerai žinomas kunigo Tamkevičiaus atsidavimas tikinčiųjų teisių gynybai, ryžtingai prisiimta kalėjimo ir tremties auka dėl teisingumo. Jo nuoširdi sielovadinė tarnystė. Matyt, tai lėmė ir jo skyrimą vyskupu, vėliau Kauno arkivyskupu metropolitu ir suteikiant kardinolo titulą.
– Pareigos įpareigoja. Šiais laikais, kurie neramūs visomis prasmėmis, dvasininkai irgi susiduria su iššūkiais. Ar kardinolas yra tas asmuo, pas kurį, hierarchijoje, einama pasitarti, pasikalbėti? Lengva prieiti?
Manau, ir eidamas vyskupo pareigas, ir kaip kardinolas – Sigitas Tamkevičius buvo, yra prieinamas pokalbiui žmogus. Nors galbūt turėjau privilegiją patirti daugiau kardinolo atlaidumo karštam dzūkiškam mano būdui ir poetiškai prigimčiai. Irgi, manau, dėl suprantamų žmogiškų priežasčių: esame iš to paties Dzūkijos pakraščio, abu dalyvavome taikiosios rezistencijos darbuose – žinia, kardinolo įnašas nepalyginamai viršija manąjį, tačiau patirtys daug kur bendros. Atsivėrus galimybėms, 1988 m. su kitais bičiuliais lankiau kunigą Sigitą Sibiro tremtyje. Tad visada atsiranda apie ką pasikalbėti.
– Yra toks vaidybinis – lyg ir istorinis – filmas, kuriame Karolis Vojtyla, dar ne popiežius, bet jau vyskupas, yra draugo šaukiamas titulu. Atsisukęs į jaunystės draugą, jį atpažinęs, jis sako: tu mano vardą pamiršai? Kaip bendrauja mūsų kardinolas?
– Jaunystėje atrodė natūralu sakyti „kunige Sigitai”, vėliau, jam tapus vyskupu, kardinolu, mano kalbinis ir teologinis jausmas sako, kad tinkamiau kreiptis bažnytiniu pareigybės įvardijimu. Kad ir jungiami šilto bendravimo, vis dėlto mes nesame vienmečiai – esu beveik ketvirčiu amžiaus jaunesnis vaikinas. Tai man atrodo mandagiau kreiptis „arkivyskupe”, „kardinole”. Tas įvardijimas paglosto širdį ir džiugiu priminimu – štai vienas iš mūsų, iš lietuvių katalikiškojo pogrindžio, Bažnyčios pelnytai įvertintas.
Kalbino Tomas Čyvas
