Šį sezoną po trijų metų pertraukos į ,,Aisčių‘‘ gretas sugrįžo Dovilė Saurazaitė. LMKL čempionate solidžią statistiką renkanti 174cm gynėja patenka į statistinių kategorijų dešimtukus. Tad neprireikė daug laiko, jog ji taptų ir komandos lydere.
Po daugiau nei 12 taškų, virš 3 rezultatyvių perdavimų bei daugiau negu 2 kamuolius per rungtynes perimanti žaidėja žaidžia karjeros sezoną ir tikrai neketina sustoti: ,,Noriu įgauti dar geresnę sportinę formą, nei prieš traumą‘‘.
Mergina džiaugiasi patekusi į jauną, ambicingą kolektyvą, kuriame nemažai rinktinių žaidėjų ir tikisi kartu su klubu judėti į priekį ir taip siekti savo tikslų.
Po kryžminių kelio raiščių traumos atsigavusi sportininkė pasakojo apie karjerą, komandą, šeimą ir kodėl jos tėtis nesilanko ir nežiūri krepšinio rungtynių.
Kaip prasidėjo tavo karjera? Kodėl pasirinkai krepšinį?
Kažkokios ypatingos istorijos nėra. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau, treneriai vaikščiodavo į mokyklas ir kviesdavo mergaites bei berniukus lankyti krepšinį. Vieno apsilankymo metu tiesiog pakėliau ranką ir pasakiau, jog noriu lankyti krepšinį. O kodėl tai padariau, nei pati nežinau (Šypsosi).
Kaip reagavo artimieji pasirinkus šią sporto šaką?
Artimieji reagavo skirtingai. Pirmuosius keletą metų kartais išgirsdavau, jog tai berniukų sportas ir panašius komentarus. Bet šiaip visi artimieji palaikydavo, tėvai į kiekvieną treniruotę nuveždavo ir parveždavo, mama dalyvaudavo kiekvienose varžybose. Tėtis prietaringas ir varžybose pasirodo retai, kadangi kai tik jis ateina, mano komanda VISADA pralaimi. Mama kartais jam netgi neleidžia žiūrėti tiesioginių transliacijų, kad neprišauktų nesėkmės (juokiasi). Na, o brolis, iš pradžių skeptiškai žiūrėjęs į moterų krepšinį, kuo toliau, tuo labiau mane palaikė ir netgi liepdavo labiau stengtis ir daugiau dirbti.
Jei tėtis prietaringas, tai galbūt ir tu tokia? Neturi kokių ritualų prieš ar po rungtynių?
Nepasakyčiau, kad esu labai prietaringa. Tiesiog stengiuosi gerai išsimiegoti, nepervargti ir svarbiausia – laiku pavalgyti (Šypsosi).
Kas sunkiausia buvo kelionėje į profesionalų sportą? Ar svajojai tapti profesionale, ar tiesiog norėjai žaisti savo malonumui?
Iš pat pradžių krepšinis buvo tiesiog malonus užsiėmimas. Svajonė tapti profesionalia krepšininke atėjo su laiku. Galbūt tuo metu, kai pradėjo geriau sektis, pradėjo kviesti į jaunimo rinktines. Žinoma, prie noro prisidėjo ir tai, jog matydavau žaidžiančias moteris, tuo metu Marijampolės „Arvi“, ir norėjau būti tokia kaip jos. O kas buvo sunkiausia? Net nežinau… Niekas nėra lengva, reikia daug pastangų, daug treniruočių, daug darbo norint kažkuo tapti. Galbūt sunkiausia buvo, pirmaisiais profesionalaus žaidimo metais, kai reikėdavo tik kelioms minutėms pakeisti starto žaidėjas ir stengtis kovoti dėl minučių aikštelėje.
Turėjai kryžminių kelio raiščių traumą. Kas padėjo atsigauti? Ar sunkus psichologiškai buvo tas periodas, kuomet nesportavai?
Visų pirma, atsigauti padėjo darbas su kineziterapeutais bei fizinio rengimo treneriais. Esu labai dėkinga komandos gydytojui, masažuotojui ar tiesiog komandos sielai Juozukui (Juozui Petkevičiui), kadangi jis visus metus kartu su manimi sportavo, kiekvieną dieną masažavo ir tiesiog niekada neleido liūdėti ar pasiduoti. Be abejo, atsigauti padėjo ir artimųjų, draugų, tiek mano, tiek ir kitų komandos narių? palaikymas. Aišku, tai buvo psichologiškai sunkus periodas, kadangi negali daryti to, ką tu darai jau daug metų, bet tiesiog susitaikai su tuo ir tiek. Visada pagalvodavau, jog nesu nei pirma, nei paskutinė, kuriai taip nutinka.
Šis sezonas tau geriausias karjeroje. Esi komandos lyderė, svarbiausiose statistinėse kategorijose patenki į geriausiųjų dešimtukus. Ar nebaisi lyderio rolė? Ar stengiesi imtis lyderės vaidmens ir už aikštelės ribų?
Nelabai apie tai galvoju ir to nesureikšminu. Taip, galbūt esu kažkiek vyresnė už komandos drauges ar ilgiau žaidžianti profesionaliai, dėl ko turėčiau imtis lyderio rolės, bet tiesiog apie tai negalvoju. O už aikštelės ribų kartais pasakau panoms, kur kažką galbūt ne taip darė ar kad kitą kartą darytų kitaip. Tiesiog kartais atlieku patarinėjimo arba paskatinimo, padrąsinimo funkcijas (Šypsosi).
Kokias viltis puoselėji šiam sezonui?
Šiame sezone viliuosi padėti ,,Aistėms‘‘ parodyti geresnius nei praeitais metais rezultatus ir pakilti turnyrinėje lentelėje. O pati sau puoselėju viltis susigrąžinti tokią pačią arba netgi įgauti dar geresnę formą nei prieš patiriant traumą.
Su kuriomis merginomis geriausiai sutari už krepšinio aikštelės? Galbūt ką nors veikiate kartu? Į klubus nevaikštot? J
Net nelabai ir galėčiau kažką išskirti. Vienas iš jų pažįstu iš anksčiau, su kitomis susipažinau tik šiais metais, bet su visomis stengiuosi gerai sutarti. Kartais susirenkame kartu papietauti ar pavakarieniauti. Į klubą dar nebuvom nuėjusios (tikiuosi po sezono nueisim).
Kuri komandos narė yra ,,rūbinės dvasia‘‘ ? Labiausiai palaiko, ar kokį juokingą ,,bairį‘‘ papasakoja?
Sunku kažką išskirti, kiekviena komandos narė turi savų „bajeriukų“ ir „prikoliukų“. Manau kiekviena stengiasi palaikyti komandišką „rūbinės dvasią“. Esame labai vieninga komanda.
Kokia kita veikla tau įdomi be sporto ar krepšinio? O gal ,,ball is life‘‘ ?
Šiuo metu iš dalies ir tiktų pasakymas „ball is life“. Tačiau šalia to stengiuosi atrasti, kur dar galėčiau save realizuoti, kokia dar kita veikla galėčiau užsiimti, o galbūt ir sugalvoti ar įkurti kažką savo.
