Besivystančios technologijos keičia ne tik žmonių smegenis, bet ir kino industriją. Kino režisierius Emilis Vėlyvis kartu su komanda 2009 metais pirmasis Lietuvoje sukūrė itin aukštos vaizdo kokybės (RAW) pilnametražį vaidybinį filmą Ultra HD (4K raiškos) skaitmeniniu formatu, o šiandien kai kurių jo filmų montuotos medžiagos dalį sudaro net iki 60 proc. kompiuterinės grafikos priemonėmis sukurti kadrai. Ir vis dėlto: filmo patrauklumą lemia ne technologijos ir ne tai, kokiais prietaisais naudojasi personažai, o tai, kas žmones traukė visada – istorijos.
Virtualios dramos: tai, ko mums trūksta
Kas žmones taip traukia kine? Kas juos verčia juoktis iki ašarų, išgyventi išgalvotų personažų dramas, liūdėti dėl išgalvotų herojų?
Anot garsaus anglų zoologo ir sociobiologo dr. Desimondo Morriso, bestselerio „Žmonių zoologijos sodas“ autoriaus, tiek įtraukiantys filmai, tiek ir knygos padeda šiuolaikiniams žmonėms gauti jų gyvybingumui būtiną optimalų stimuliacijos kiekį. Mokslininko teigimu, tokios stimuliacijos ypač trūksta šiuolaikinėse visuomenėse, kurių didžioji gyventojų dalis koncentruojasi miestuose ir jiems nebereikia, kaip anksčiau, kovoti dėl išlikimo. Štai kodėl, būdami iš esmės viskuo aprūpinti, žmonės pernelyg nesimėgauja pasiekta harmonija, o vietoje to ieško dramatiškų istorijų, matomų ekranuose. Ir visiškai nesvarbu, kokiomis priemonėmis visa tai kuriama – kartais užtenka ir animacijos.
Prieš dešimtmetį E. Vėlyvio ir jo filmo kūrimo komandos darbą, kaip ir visą kasdienį daugelio žmonių gyvenimą, paveikė skaitmeninės priemonės. Šių technologijų įtaka kinui esą atnešė radikalių pokyčių. Šiandien jis kartu su filmų kūrėjų komanda efektams išgauti naudoja įvairius elektronikos prietaisus bei technologijas. Kiek ir kokių priemonių naudojama, iš esmės lemia filmo biudžetas ir žanras.
Kompiuterinė grafika – 60 proc. kuriamos tikrovės
„Savo darbuose dažniausiai naudoju įvairią elektronikos įrangą bei skaitmenines technologijas. Nuo vadinamojo žaliojo ekrano (angl. „green screen“), kai nufilmuoto siužeto fonas integruojamas iš kitos filmuotos medžiagos, iki animuotų objektų. Prieš keletą metų teko dirbti su fentezi (maginė fantastika, angl. k. „fantasy“) žanru, kurio skaitmeninė grafika sudarė 60 procentų visos filmo kuriamos tikrovės“, – pasakoja šiuo metu detektyvo žanro filmo kūrimui besiruošiantis režisierius.
Paprašytas atskleisti kompiuterinės grafikos ar elektronikos priemonėmis kuriamos tikrovės paslaptis, E. Vėlyvis sako, kad apie tai geriausiai žino kompiuterinės grafikos darbų vadovas – vadinamasis „supervaizeris“. „Aš tik sėdžiu ir savo norais gadinu jam nervus“, – juokauja E. Vėlyvis.
Buvo pirmieji – neišvengė praradimų
Režisierius prisipažįsta: jam sunku įvertinti, ką kinui reiškia tokios per dešimtmetį įvykusios permainos.
„Skaitmeninių technologijų kokybiniai pokyčiai vyko greičiau nei buvo spėjama aprėpti informaciją. Kompanijos „Kodak“ ar „Polaroid“ prognozavo, kad pereinamasis laikotarpis nuo kino juostos iki skaitmeninio formato užtruks 15 metų, kai tuo tarpu lūžis, pritaikant naujas technologijas bei joms paplintant, įvyko vos per keletą metų“, – sako režisierius.
Pasak E. Vėlyvio, prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo vos keturi skaitmeniniai kino projektoriai, kurie palaikė DCP (skaitmeninių rinkmenų rinkinys, naudojamas skaitmeninio kino garso, vaizdo duomenims saugoti ir perduoti, angl. k. „Digital Cinema Package“) formatą.
„Mums, pirmiesiems, tai buvo visais aspektais rizikingas žingsnis. Tik pasirodžiusi „Red One“ kamera dar turėjo įvairių trūkumų. Medžiagos apdorojimo bei spalvų korekcijos galimybės buvo, galima sakyti, embrioninės stadijos. Sklaida kino teatruose, trūkstant projektorių, buvo gana ribota, o perdavimo technika (angl. k. „intermediate“) ir skaitmeninio formato perkėlimas į kino juostą kainavo žvėriškus pinigus. Didelę riziką kėlė ir planas demonstruoti filmą DVD formatu, ypač salėse, kurios nepalaikė DCP. Filmas pateko į interneto piratų rankas ir paplito internete, tai, žinoma, atsiliepė ir planuotoms filmo pajamoms. Kaip bebūtų, šis mūsų žingsnis, kuriant „Zero 2“, paskatino drąsiau naudoti skaitmeninę technologiją lietuviškame kine ir vienareikšmiškai turėjo įtakos jos pritaikymui“, – prisimena E. Vėlyvis.
Gerai istorijai nesvarbu, koks herojaus telefonas
Elektronikos prietaisai, jų prekių ženklai ir modeliai šiandien siejami su juos naudojamų žmonių statusu ir net gyvenimo būdu. Kaip tai veikia žiūrovų supratimą apie kine vaizduojamą laiką, ar netrukdo susitapatinti su veikėjais, naudojančiais pasenusius telefonus, kompiuterius, televizorius?
„Kino esmė yra gera istorija ir gera drama. Jeigu filmas sukuria tinkamą tikrovės iliuziją, žiūrovui nesvarbu, kuris laikas vaizduojamas: ar tai būtų prieš dvidešimt metų, kai kalbėjome laidiniais telefonais, ar prieš tris šimtus metų, kai žmonės jodavo arkliais. Technologijos leidžia eksperimentuoti su forma ir vis stipriau kurti įtikinamą tikrovę žiūrovui, o taip pat jos leidžia fantazuoti ir kurti ateities technologijų vizijas“, – aiškina režisierius.
Pasak Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) projektų vadovės Imantos Baltrūnaitės, daugelis žmonių yra smalsūs, domisi naujomis technologijomis, įvertina jų privalumus, o morališkai pasenusią elektronikos įrangą keičia nauja, modernia. Tačiau daugeliui labai sunku suprasti, kad gyventi nebenaudojamų prietaisų apsuptyje – ne toks jau ir geras pasirinkimas.
„Kaip jau niekas nebenaudoja juodai balto vaizdo televizorių, taip nebenaudos ir sandėliukuose dulkančių juostinių ar kasetinių grotuvų ar senų, stringančių telefono aparatų. Deja, kaip parodė kartu su KTU Aplinkos inžinerijos instituto komanda atliktas reprezentatyvus tyrimas, visų šių daiktų vis dar galima rasti daugelio žmonių sandėliukuose. Galbūt šie daiktai siejami ir su svarbiomis gyvenimo istorijomis, žmonės prie jų prisirišę. Tačiau iš tiesų tai – elektronikos atliekos, kurios nenaudojamos gali tapti sveikatai kenksmingais teršalais. Joms, o taip pat ir panaudotoms baterijoms, yra skirti specialūs EPA konteineriai prekybos centruose, elektronika prekiaujančiose parduotuvėse, bibliotekose ir kitur“, – primena EPA atstovė.
