Niūrų lapkričio 20-osios vakarą Kauno menininkų namus bei visus susirinkusiuosius išbudino ir nuotaikas praskaidrino Aušros Župerkaitės romano „Modernus būdas mirti“ pristatymas.
Pilnutėlės salės viduryje – stalas, aplink jį susibūrusios septynios draugės. Moterys žaidžia domino bei karts nuo karto susipyksta. Stalo vidury lėkštėje slankioja dvi afrikinės sraigės, pamažu suka ratus viena apie kitą bei svajoja apie šiltesnį klimatą.
„Kai manęs paklausė, kam aš išvis sukūriau tas babytes, ilgai neradau atsakymo. Kam reikalingos senos moterys, susibūrusios į komuną ir virtualiai tenkinančios vyrus? O kam buvo sukurta Pepė Ilgakojinė; kam reikalinga mergaitė, kuri mūvi skirtingomis kojinėmis ir gyvena su arkliu? Nerandu atsakymo iki šiol. Manau, skaitytojas turi pats sau atsakyti, ką jam davė viena ar kita knyga, nes rašytojų protai neveikia taip, kaip kritikų, kurie geriau už rašytojus žino, kas, ką ir kodėl sukūrė. Aš tik žinau, kaip vyksta kūrybos procesas ir kad ne viskas priklauso nuo manęs“, – po mažos romano vizualizacijos atviravo autorė. Į tokius atvirumo momentus įsiterpdavo aktorė Ieva Zelionkaitė, savo jausmingu balsu nunešdama klausytojus į romano eilutes. Renginio metu muzikavo grupė „TheShoekillers“, fortepijonu skambino kompozitorius Tomas Lygutas, subtiliai kurdamas lyrišką atmosferą jaukioje Kauno menininkų namų salėje.
Atskira padėka keliavo knygos viršelio dailininkei – grafkos dizainerei ir fotografei Nadeždai Romanovai. Tai artima autorės siela, kupina kūrybiškumo, ji, kaip pati A. Župerkaitė sako, yra netikėčiausių idėjų sumanytoja. Viena tokių idėjų buvo ypatingas šio romano viršelio modelis – Aniceta Zamalaitienė – 81-ejų sportininkė, iki šiol aktyviai žaidžianti lauko tenisą ir net dalyvaujanti varžybose Lietuvoje bei JAV. Ji taip pat atvyko į knygos pristatymą bei visus renginio svečius pakerėjo savo charizma ir neblėstančia jaunyste. Autorė džiaugėsi, jog pagaliau ir pagyvenę žmonės tampa populiarūs. „Jau keli metai, juos matome reklamose ir ekranuose, nėra taip, kad visur vien jaunimas. Netgi tarp didžiausių madisčių, stilingiausių ikonų yra viena kita… pensininkė“, – šmaikštavo A. Župerkaitė.
Romane autorė liečia nemažai itin svarbių socialinių temų: senyvų žmonių vienišumas, vaikų atvaizdo naudojimas socialiniuose tinkluose ir to pasekmės, per didelio įsitraukimo į virtualų gyvenimą pavojai, noras „išjungti“ jausmus. „Romane yra scena, kurioje jaunimas negražiai apšneka tuos, kurie gyvena su robotais kaip su sutuoktiniais. Jei salėje yra abejojančių tokia žmonijos ateitimi, tuoj jums įrodysiu, kad taip gali labai greitai nutikti. Pakelkite rankas tie, kas gyvenate poroje. Ar dažniau vakarus leidžiate žiūrėdami į akis savo vyrui, ar vis dėlto mieliau spoksote į ekraną? Ar nerimaujate, kai namie pamirštate telefoną? O jei taip savaitėlei į užsienį be jo? Lengviau ten apsieitumėt be žmonos, ar be telefono? Ir tai tik viso labo robotas be kūno. Bet jis verčia mus jaudintis, pergyventi. Šiurpu pagalvoti, kas būtų, jei robotai įgytų mums patrauklų kūną“, – gudriai ir įtaigiai suko publiką aplink pirštą autorė.
Žinoma, ateities nenuspėsi, tačiau kad ir kokia grėsminga atrodytų, visgi ji, ko gero, atneš glaudų bendravimą su robotais, bet tuo pačiu pažers mums begalę meilės istorijų, nugulsiančių į kitus įstabius kūrinius. Jaukų kūrybos vakarą užbaigė neblėstanti autorės šypsena, svečių sveikinimai bei linkėjimas, jog rašytojos dar ilgai neištiktų meno pauzė.
Nuotraukų autorius: Severinas Gečas
