Seime vyko propagandinė konferencija apie Ukrainos ir Lietuvos pažangą lyčių lygybės srityje. Dirigavo Seimo narė Orinta Leiputė.
Tomas Čyvas
Ukrainos pavyzdys, anot O. Leiputės ir jos draugių socdemių,skatina susimąstyti ir apie Lietuvos kelią. Žiaurios kaimynės agresijos alinama Ukraina rodo politinę valią stiprinti žmogaus teisių sistemą, diegti lyčių lygybės politiką, ratifikuoti tarptautines konvencijas – nors galėtų pasakyti: „Dabar – ne laikas“.
Ukrainos pavyzdys, pasak socdemių propagandos, moko, kad žmogaus teisės – ne antraeilis klausimas, o valstybės atsparumo ir modernumo pamatas. Ukraina esą įrodė, kad įmanoma stiprinant gynybą ryžtingai spręsti vidaus sistemines problemas.
„Griūvant atakuojamiems pastatams, čia pat, tuo pat metu statomi teisiniai pamatai teisingesnei visuomenei. Karo niokojama šalis, patirianti kasdienius išpuolius, demonstruoja politinę valią stiprinti žmogaus teisių apsaugą ir siekti lyčių lygybės.
Ir šiandien, kai Ukrainos miestuose aidi sprogimai, kai dėl laisvės kasdien aukojamos žmonių gyvybės, Ukraina mums siunčia labai aiškią žinią: žmogaus teisės – ne prabanga, o būtinybė, nes būtent principai yra tai, kas sudaro valstybės stuburą.
Šiais metais Ukraina parengė ir pristatė Europos Sąjungos standartus atitinkantį lyčių lygybės indeksą.
Duomenys rodo: jei Ukraina šiandien būtų ES narė, lyčių lygybės požiūriu ji užimtų 20 vietą iš 28,”- krykštauja socdemės.
2022 m. Ukrainos Aukščiausioji Rada ratifikavo Stambulo konvenciją. Ukraina, O. Leiputės ir jos bendražygių nuomone, pasiuntė stiprią žinią: žmogaus teisės negali palaukti karo pabaigos – smurtas prieš moteris negali būti toleruojamas jokiomis aplinkybėmis.
Karas ypač skaudžiai paliečia moteris (vyrams ir berniukams skauda juk mažiau nei moterims ir mergaitėms?, – aut. past.).
Damos turbūt praleido pro ausis faktus apie seksualinį rusų išsityčiojimą iš Mariupolyje nelaisvėn patekusių ukrainiečių vyrą? Na tai. Tai netelpa į krantus praradusio postmoderniojo feminizmo Prokurusto lovą.
Toliau propagandinis tekstas paraidžiui. Iki žvaigždučių ir išvadų.
„Seksualinis smurtas, prekyba žmonėmis, sistemingas išnaudojimas okupuotose teritorijose – tai nusikaltimai, kurie dažnai lieka nutylėti, bet palieka gilų randą žmonių gyvenimuose ir visuomenės audinyje.
Moterys dažniau nei vyrai rūpinasi sunkiai sergančiais, senyvais, neįgaliais artimaisiais. Jos turi ne tik išgyventi pačios, bet ir užtikrinti, kad silpnesnieji gautų priežiūrą, vaistus, pasiektų slėptuves.
Krizių, pandemijų, karo sąlygomis moterys, dirbančios gyvybiškai svarbiose srityse – slaugytojos, mokytojos, socialinės darbuotojos – prisiima dvigubą naštą: užtikrinti sistemos veikimą ir rūpintis savo šeima.
Turime matyti tikrovę. Norint kurti veiksmingą lyčių lygybės politiką, reikia turėti aiškų, detalų vaizdą, kas vyksta visuomenėje.
Reikia patikimų, aiškių, tikslių duomenų. Kurios visuomenės grupės labiausiai pažeidžiamos? Kodėl kai kurių grupių, tokių kaip moterys su negalia ar migrantės, sistema išvis nemato? Kas lieka paraštėse? Kieno darbas – nematomas? Ir neatlyginamas. Kam tenka didžiausia priežiūros ir slaugos darbų našta?
Kiek socialinių, sveikatos ar slaugos paslaugų realiai pasiekia tas, kurioms jų labiausiai reikia? Kiek šeimų sulaukia pagalbos, o kiek moterų paliekamos likimo valiai, nes sistema jų paprasčiausiai nemato?
Tik turėdami išsamių duomenų galime planuoti realius veiksmus – tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygmeniu.
Rengiant nacionalinius strateginius planus – ypač saugumo, krizių ir ekstremalių situacijų valdymo – lyčių lygybės aspektas turi būti integruotas nuo pat pradžių, nes tai – ne formalumas, o sisteminio atsparumo sąlyga.
Jeigu šių aspektų nenumatysime taikos metu, krizės ar karo metu tai padaryti bus labai sunku, o padariniai bus tragiški.
Šiemet kovo 8-osios išvakarėse Seime vyko konferencija, kurios rengėjos paskelbė kreipimąsi dėl lyčių lygybės užtikrinimo ir moterų teisių apsaugos Lietuvoje.
Paraginome Lietuvos institucijas stiprinti strateginį lyčių lygybės planavimą, plėsti statistinę analizę, imtis konkrečių veiksmų, įskaitant Stambulo konvencijos ratifikavimą.
Kai kalbame apie narystę Europos Sąjungoje – Ukrainos, Lietuvos narystę – mes kalbame ne tik apie taisykles, bet ir apie atsakomybę. Ukrainos kelias rodo, kad net esant egzistencinei grėsmei, galima laikytis vertybių, kurti pažangą ir įgyvendinti reformas.
Išdrįskime pasimokyti iš Ukrainos patirties.”
***
Tai ne kas kita, kaip ultimatumas Ukrainai: nori pagabos ir narystės – būk mūsų ideologinis baudžiauninkas. Susijęs tekstas.
