Visuomenėje egzistuoja įvairūs mitai apie globą ir globėjus: „visi globojami vaikai turi sunkių sutrikimų“, „globojamas vaikas „atneša“ pinigų globėjams“, „kažin, ar įmanoma mylėti ne savo biologinį vaiką“ ir kiti. Mitus palaiko vyraujantis vaikų skirstymas į globojamus ir visus kitus.
Kaip įveikti visuomenėje susiformavusius stereotipus? Pirmiausia reikėtų pasigilinti, kaip kyla globėjų ir globojamo vaiko tarpusavio santykių sunkumai. Prieš patekdami į globą šeimoje, šie vaikai yra patyrę neužtektinai tėvų rūpesčio, meilės, globos, todėl nepasitiki ir globėjais. Dėl meilės trūkumo jie pradeda „tikrinti“ globėjus darydami nusižengimus, nepaklusdami, provokuodami.
Vaikų nepasitikėjimo suaugusiuoju ištakos yra jų praeityje. Ankstesniame jų gyvenime nebuvo nuolatinio ir nuspėjamo mylinčio ir besirūpinančio asmens. Tai tampa vaiko vidiniu įsitikinimu, kad jis iš prigimties yra nenusipelnęs meilės. Tai atsispindi kasdieniame elgesyje: jis prieštarauja globėjams, netausoja daiktų, meluoja, mažai kalba, tarsi klausdamas: „Ar tu mane mylėsi visokį?“ Toks elgesys globėjams kelia nerimą. Jie pradeda svarstyti, ar vaikas iš viso galės prisirišti, ar jie geri globėjai ir kokios vaiko elgesio pokyčio perspektyvos. Atsiranda užburtas ratas: globėjai sunkiai randa tinkamų būdų reaguoti į vaiko elgesį ir tuomet jo elgesys tampa dar sudėtingesnis. Santykiuose ima trūkti susikalbėjimo ir tai kelia beviltiškumo jausmą. Globėjai mano, kad nesusitvarko su globa arba tiki, kad vaikas turi esminių sunkiai išsprendžiamų sutrikimų, trukdančių gyventi jų šeimoje. Tokioje situacijoje gana dažnas sprendimas – nutraukti globą. Tai patvirtina vaiko netikėjimą, kad jo gyvenime gali atsirasti mylinti, nuolatinė ir rūpestinga šeima. Jis ir toliau galvoja, kad yra nevertas meilės.
Prieš pradėdami globos procesą būsimi globėjai mokosi specialiuose kursuose. Ten jie sužino, kad procesui reikia pasiruošti, kad vaikas atsineša į santykius lūkesčius, baimes ir elgesio modelius, susiformavusius su buvusiais rūpintojais. Globėjai taip pat atsineša savo viltis, fantazijas, norus ir asmeninį pažeidžiamumą.
Globėjų irvaikų santykiai formuojasi pagal tai, ar vaikas tinka ar netinka globėjų išankstiniam nusistatymui ir pagal globėjų gebėjimą keisti jį prisitaikant prie konkretaus vaiko.
Atsiradus pirmiesiems sunkumams, globėjams kyla daug įvairių jausmų: kaltė dėl suvokiamos nesėkmingos tėvystės („jei aš būčiau geresnė globėja, tos problemos nesitęstų”), pyktis vaikui, kad šis neatsako į globėjų / įtėvių meilę („jis yra nejautrus“, „jam nerūpi, kiek mes dėl jo stengiamės“), nerimą dėl vaiko įgimtų savybių („gal jis paveldėjo savo tėvų psichinius sutrikimus?“), prieštaringi jausmai vaikui („kartais aš labai myliu jį, o kartais noriu grąžinti atgal“), apgailestavimas dėl globos („gal padariau klaidą nelaukdamas mažesnio vaiko arba kitos lyties“).
Globėjai gana dažnai arba dramatizuoja situaciją, arba per mažai skiria dėmesio vaikui nuraminti. Būna, kad jie nepastebi ženklų, kuriuos jiems siunčia vaikas. Pvz., 15 mėnesių mergaitė trumpam sunerimsta, kai globėja palieka kambarį ir nežymiai nusišypso, kai grįžta. Globėjos replika: „Ji net nepastebėjo, kad aš išėjau“. Neteisingai vertindami vaiko ženklus, globėjai ima taikyti auklėjimo būdus, kuriuos vaikas supranta kaip atstūmimą.
Mokymasis ir bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju, kuris prižiūri globos procesą, yra kertinis akmuo globos procese. Specialistai pastebi, kad globėjai lengviau tvarkosi su iššūkiais, jei kuo anksčiau gauna palaikymą ir pagalbą.
Mitai sklaidosi, kai visuomenė įgyja daugiau žinių ir informacijos apie globos procesą, sunkumų, kuriuos patiria be tėvų globos likę vaikai, priežastis ir pobūdį, paslaugų prieinamumą kiekvienai globėjų šeimai.
Daugiau informacijos apie globą ir įvaikinimą Kauno rajono gyventojams: Vaiko gerovės centras „Gynia“, tel. (8 37) 533 218, (8 650) 52 782, VšĮ Šeimos santykių institutas, tel. (8 37) 750 935.
Rasa Pietarienė
