Dabar dažnai girdime akronimą „IPSO”, kuris reiškia „informacinė-psichologinė specialioji operacija”, tačiau jis iš dalies vartojamas neteisingai. Juk nebūtinai kiekvienas „Facebook” įrašas, melagiena ar manipuliacinės naujienos Vakarų žiniasklaidoje yra specialioji operacija. Tačiau yra ir tikrų IPSO pavyzdžių – šiuo metu čekai mūsų akyse rengia tikrą virtuoziškos dezinformacijos „meistriškumo akciją”.
Bent taip agentūros unian.ua portale rašo analitikas Andrejus Popovas. Toliau verstas minėto autoriaus ir minėto resurso tekstas.
***
Taip, kalbame apie apie Ukrainai reikalingus rakandus (artilerijos sviedinius, -aut past.), kuriuos Čekijos prezidento Petro Pavelo administracija ir šalies Gynybos ministerija rado kažkur „už ES ribų”. Tiksliau, apie aplink juos vykstančią informacinę kampaniją, kuri įgauna vis didesnį pagreitį.
Tačiau pirmiausia dera šiek tiek paaiškinti IPSO terminą, idant suprastume, kuo tai skiriasi nuo banalaus melo ar bet kokio manipuliavimo informacija. Pirma, tokia specialioji operacija yra karinė, todėl ja daugiausia siekiama karinių tikslų. Antra, jos vykdytojai taip pat yra kariškiai (nors neatmetamas ir civilių specialistų dalyvavimas). Ir trečia, ji turi turėti ne tik „informacinių”, bet ir „psichologinių” aspektų (priešingu atveju tai būtų tik „(dez)informacinė kampanija”, o ne IPSO).
Tokios operacijos buvo pradėtos naudoti gerokai anksčiau nei 1987 m. buvo moksliškai pagrįstas šis terminas, kuris yra angliškojo PSYOP arba „Psichologinė operacija” vertimas.
Galima prisiminti, pavyzdžiui, Leniną, kurio „antikarinė” agitacija buvo kuriama ir skleidžiama padedant vokiečiams ir, kai kurių šaltinių duomenimis, japonams. Tai privedė prie Rusijos kariuomenės, o vėliau ir imperijos, kurią Leninas vėliau vėl atkūrė, žlugimo.
Apskritai pačia pirmąja tokia „specialiąja operacija” galima laikyti istoriją, kurią dar VI a. pr. m. e. citavo Herodotas.
Anot istorijos tėvu vadinamo autoriaus, tuo metu Kryme gyvenę skitai grįžo iš kelerius metus trukusios karinės kampanijos, o jų vergai ir skitų moterys sukilo ir atsisakė įleisti vyrus namo.
Prasidėjo pilietinis karas, kuriame nei vergai, nei skitai negalėjo laimėti. Tada vienas iš vadų pasiūlė į mūšį eiti ne su trumpais kalavijais-akinakais, o su rimbais, kad įbaugintų sukilusius vergus. Ir, jei tikėsime „istorijos tėvu” Herodotu, sukilėliai iš tiesų išsigando bei pasidavė savo šeimininkams. Galima abejoti šia istorija dėl įrodymų trūkumo, bet ką turime, tą ir turime, – ji pernelyg sena…. Šiaip ar taip, tai tipiškas IPSO, kuriuo siekiama psichologiškai smogti priešui.
Ką bendro su tuo turi informacinė kampanija apie „čekų” sviedinius? Viskas paprasta. Jei tikrai kalbame apie sviedinius ir informaciją apie juos, tai neabejotinai yra karinė operacija.
Koks jos tikslas?
Pirmasis etapas – skleisti dezinformaciją apie tiekėją, kad nepakliūtume į „bananų spąstus”, kaip neseniai nutiko Ekvadore. Tuomet žiniasklaida paskleidė žinią, kad Ekvadoras pasirengęs perduoti Ukrainai sovietinius (rusiškus) ginklus mainais į modernius amerikietiškus ginklus bei pinigus (o šalyje kilo krizė). Tuomet Kremlius ėmė visomis priemonėmis spausti Ekvadorą ir ypač pradėjo „bananų karą” (uždraudė pirkti vietinius bananus – Ekvadoro ekonomikos pagrindą).
Kad šį kartą neįstumtų savo partnerių į rėmus, čekai iš karto pasirūpino informacijos apie šaudmenų tiekėjus slaptumu ir sukūrė tikrą dezinformacijos tinklą.
Štai žiūrim. Pirma, per „anoniminius vyriausybinius šaltinius” Vakarų žiniasklaidai buvo pateikta informacija, kad tiekėjas yra Pietų Afrika. Beveik kitą dieną kiti, taip pat anoniminiai šaltiniai pranešė, kad ne, tiekėjas „iš tikrųjų” buvo Turkija. Kiek vėliau jie „nutekino” vidinę informaciją, kad tai buvo Pietų Korėja. Dar po savaitės buvo pranešta apie Maroką ir Indoneziją. Ir visa tai per gerbiamą žiniasklaidą. Mastas įspūdingas, ar ne?
Visa tai verčia Kremlių nervintis ir provokuoja grynai psichologinį poreikį „patikrinti savus”, taigi atskleisti savo „konservus” ir „aptikti” šnipus, kurie suaktyvės kiekvienoje iš įvardytų šalių, kad patikrintų informaciją iš gerbiamų šaltinių. Tačiau tikrasis rakandų šaltinis nežinomas niekam, išskyrus čekus.
Tačiau tai buvo tik pradžia. Juk po šios dezinformacijos kampanijos sekė antrasis etapas – Čekija praneša, kad iš tikrųjų sviedinius Ukrainai tieks ne bet kas, o tikras „Rusijos sąjungininkas”. Čekijos vyriausybės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Tomašas Pojaras (Tomáš Pojár) tik patikslino, kad tai ne Šiaurės Korėja (ir veltui).
Raktinė sąvoka čia yra konfidencialumas: mes kalbamės ir kalbėsimės su visais, nepriklausomai nuo jų įsipareigojimų ar politinės pozicijos – su labai retomis išimtimis, pavyzdžiui, Šiaurės Korėja”, – sakė jis.
Ir tegul Putinas dabar nervinasi, nes jis turi tokį sąjungininkų „serpantiną”, kad jie nė akies mirktelėti neketina, norėdami rusams įrėžti „peilį į nugarą”. Ir žinokite ką? Rusijos žiniasklaida ir socialiniai tinklai ėmė gana rimtai aptarinėti kandidatus į išdavikus, tarp jų Armėniją (kuri „sustabdė” savo dalyvavimą CSTO – Rusijos „NATO vargšams”), Azerbaidžaną ir Kazachstaną (pastarasis kaip tik dabar veda derybas su NATO).
Buvo minimos ir kitos posovietinės šalys, pavyzdžiui, Turkmėnija (neseniai pasirašiusi bendradarbiavimo su ES protokolą), taip pat „pasaulio pietų” šalys, tarp kurių dažniau minimas Egiptas, atsisakantis bendradarbiauti su Rusija dėl ES paskolų, kuriomis būtų galima atsiskaityti už grūdus iš Ukrainos.
Tai reiškia, kad čekams nepakako tiesiog nuslėpti informaciją apie tikrąjį tiekėją. Jie taip pat nusprendė pasėti nesantaiką ir nepasitikėjimą tarp Kremliui lojalių šalių.
Ir tai nepaprastai įdomu. Juk jei specialioji operacija bus sėkminga, UGP gaus sviedinių, o tiekėjas – pinigų, ir niekas nesužinos, kas jis toks.
Tai atveria didžiules galimybes padidinti slaptus ginklų pirkimus Ukrainai. Mat anksčiau vieši šalies pasiūlymai buvo atmetami baiminantis Kremliaus atsakomųjų veiksmų. Net jei iš pradžių jos buvo atviros bendradarbiavimui, kaip Ekvadoras (niekas neprieštarauja užsidirbti iš senų ginklų pardavimo). Jei viskas daroma slaptai, tai „apverčia lentą aukštyn kojomis”.
Kai Ukraina gauna sviedinius, o jei operacija lieka slapta, apie tokį Čekijos IPSO galima rašyti vadovėliuose. Ne tik mūsų pernelyg „skaidrūs” Vakarų partneriai, bet ir kai kurie Ukrainos pareigūnai turėtų būti jų pamokyti.
Žinoma, IPSO gali turėti kitokių tikslų ir priemonių. Arba tai yra rimbas, arba tai yra sviedinys. Tačiau žmonės visada lieka žmonėmis, su savo baimėmis ir instinktais. Būtent tuo remiasi bet koks IPSO, o Čekijos pavyzdys aiškiai rodo, kaip efektyviai tai galima daryti net ir nenaudojant jokių supermodernių technologijų.
