Šiandienei Lietuvos liaudžiai nebereikia pristatinėti Jono Vaitkaus. Bet tikrai verta pristatyti naująjį jo darbą Kauno dramos teatre pagal mums nepažįstamą kūrinį „Fjorenca“ –1905 m. parašytą Thomo Manno pjesę, nukeliančią į XV a. Florenciją ir Lorenzo di Medici’o rūmus. Ne, nei Manno pjesėje, nei Vaitkaus spektaklyje įprastai idealizuojamo renesansinio humanizmo ir šviesos nerasime. Užtat išvysime XV a. Florenciją – aikštingą, klastingą, grožio pertekusį miestą, kuriam simboliškai antrina ir žaviosios Fjorencos personažas.
Bandant apibūdinti formaliąją spektaklio pusę, kyla dvejopų jausmų, o scenovaizdis, muzika ir aktorių kostiumai pavirsta gan keistu kokteiliu. Scenos viduryje pasitinkanti amfiteatro mini aliuzija – uždengta kolona, nedidelis baseinėlis, kur kojas mirkys Fjorenca – veikia lyg antikos citatos, kuriose tebegyvena daugelis spektaklio personažų.Užtai šiuolaikiškumo ištroškęs žiūrovas galės atsigaivinti stebėdamas dailininkų būrelį: aktorius Valerijus Kazlauskas primins keistą transseksualą, pasidabinusį milžiniškomis platformomis, o likę trys kolegos atrodys tarsi vaikai, gavę progą pažaisti tėvų drabužių spintoje. Ši kompanija tiesiog komiškai kontrastuos su didesnėmis ar mažesnėmis pastangomis atkartoti renesansinę dvasią per kitų personažų kostiumus. Vientisą stilių sunku atrasti inkorporavus ir Algirdo Martinaičio muziką – tarsi visi atsakingi asmenys būtų dirbę atskirai ir netikėtai susitikę didžiosios premjeros dieną.
Tas, kam bent kartą yra tekę susidurti su Ainiu Storpirščiu, spektaklyje nesunkiai atskirs jojo braižą nuo režisieriaus Vaitkaus (Storpirštis čia – režisieriaus asistentas). Jaunesniosios ir vyresniosios kartų susidūrimas prie kūrinio vairo blyksi ir spektaklyje – gan tradiciškoje pjesės interpretacijoje vis priverčia nusišypsoti tai teatrališka povyza, tai elementarus šiuolaikiškumo ženklas. Tačiau spektaklio branduolys yra maestro Vaitkaus darbo produktas, tai patvirtina ir iš kitų režisieriaus kūrinių atpažįstama problematika – individas neatsiejamas nuo to laiko visuomenės. Spektaklyje atspindimą Florenciją geriausiai apibūdintų bažnyčios reformatoriaus Girolamo Savonarolos žodžiai: „Florencija – pasileidusi mergšė.“ Dekonstruojama Renesanso kaip atgimimo ir meno lopšio idėja. Už apsiskaičiusių intelektualų, meno kūrėjų ir mylėtojų slepiasi godūs, hedonistiški, tušti tipažai. Moto „Kūryba – tai ne saviplaka“ – spektaklyje vaizduojamų Lorenzo de Medici’o rūmų pamatas.Malonumais pertekusi Renesanso visuomenė trokšta džiaugsmo, lengvumo ir svarbiausia – grožio. Rūmuose nuolat atgyjantys antikos filosofai, išsilavinusio žmogaus ir kūrybos aukštinimas ilgainiui atskleidžia ir žemiškus personažų bruožus – jusliniais malonumais ir estetiniu grožiu pasitenkinančią visuomenę. Grožis toks svarbus, kad personažai suformuoja net savitą grožio moralę: nebelieka laiko apsilankyti net pas mirštantį tėvą… Kančiai, gyvenimo purvui tokiame pasaulyje vietos paprasčiausiai nebėra. Estetikos ir etikos sankirtos itin opios, nors, reikia atsidusti, spektaklio svarstyklės taip nieko ir nenusvers. Konfliktą ryškiausiai atskleidžia de Medičio ir Savonarolos personažai. Spektaklio pradžioje patiki, jog čia tuojau susitiks protagonistas ir antagonistas – asketiškas vienuolis, plakantis Florencijos ir jos valdovo piktžaizdes, ir ši ašis taps kelrodžiu. Viskas ne taip paprasta. Na, o pati Fjorenca (akt. Martyna Gedvilaitė ir Ugnė Žirgulė) – gan vienpusiškas, nors ir įdomus personažas. Ji figūruoja kaip papildoma ugnis šių dviejų vyrų konflikte, o svarbiausia – tampa savotiška „gražiosios ir pasileidusios“ Florencijos alegorija, laukiančia naujosios valdžios.
Pats Vaitkus, kalbėdamas apie spektaklį, užsiminė, jog tai kūrinys apie liberalizmo krizę, sunaikinančią žmogiškąsias vertybes. Liberalizmo bumerangą puikiai įkūnija Artūro Sužiedėlio personažas Dailininkas, agituojantis už kūrybinę laisvę, išties… tarnaujančią užsakymams. Ar čia tik ne užuomina į šiuolaikinį menininką, drąsų eksperimentatorių, besitaikantį prie masinio skonio? Tačiau daugeliu kitų klausimų (teatro, kaip šiuolaikinės visuomenės veidrodžio, misija) spektaklio nuomonė išlieka diskutuotina. Ar taip Renesanso aukštinta grožio sąvoka prigyja ir šių dienų mene su jo aukštai keliama „bjaurumo estetikos“ vėliava? Bet daugiausia klausimų kelia tradicinis pjesės pateikimo būdas: daugiau nei tris valandas aktoriai kalba neatitrūkdami nuo Manno teksto, kol pagaliau pakimba kažkur tarp XV ir XXI amžių. Aktorių sukurti personažai netenka galimybės prigyti ne tik šiuolaikinėje scenoje, bet ir sukurti iliuziją, kad jie yra šis tas daugiau negu tekstą kartojančios marionetės. Dialogų – apstu, tačiau draminiu atžvilgiu pjesė daug skurdesnė, nors su tokiu dideliu aktorių arsenalu nuveikti buvo galima išties daug. Nuodėmė būtų nieko nepasakyti apie Liubomiro Laucevičiaus Lorencą – tai gyviausias, įsivaizduojamai renesansiškai pompastikai ir teksto tironijai nepasidavęs aktorius. Ryškus ir Sigito Šidlausko Andželas – kad ir kur būtų, centre ar užnugaryje, jis niekuomet „neišeina“ iš savojo vaidmens. Nejučia pagauni save atsiremiant į jį ir ieškant savotiškos priebėgos nuo nesibaigiančio dialogo srauto.
Antroji spektaklio dalis pagaliau leidžia įsibėgėti konfliktui, supriešina pagrindinius personažus. Finale netikėtai transformuojasi ir pamaldžiojo Džirolamo portretas – moralės stoką demaskuojantis vienuolis atsiskleidžia kaip viduramžiškai akla ir destruktyvi asmenybė. Tam, kad iškeltum klausimus apie tikėjimą, moralę, visai nereikalingas idealusis protagonistas. Negana to, atrodo, idealieji tipažai neveikia ir nusileidę nuo scenos.
Spektaklis beatodairiškai dekonstruoja, deidealizuoja žmogų. O tada atsiranda erdvės ir svarbiausiam klausimui – moralė dar gyva ar vis dėlto pamiršta XV a. Florencijoje?
Eglė Mikulskaitė
