Kauno meru nori būti Aurelijus Veryga. Tai savaip įdomu, bet darosi ir neramu, nes šis politikas pasižymi vienu, nūnai populiarėjančiu bruožu – noru ką nors uždrausti. Kaip nors apsaugoti kvailus savo rinkėjus nuo jų pačių. Žinoma, gali žmogus ir pakeisti dalį savo pažiūrų, tačiau pati draudimų kultūra ir manija niekur nedingsta jau eilę metų.
Nori ar nenori kauniečiai Laisvės alėjos su nealkoholiniais barais ir draudimu rūkyti gatvėje – jų pasirinkimas. Konservatoriaus mero valdoma Palanga pasišaukė policiją. Pasišaukė tam, kad žmonės nesimaudytų ir neskęstų.
„Jei, nepaisydami gelbėtojų įspėjimų, nuspręsite pasipliuškenti Baltijoje, esant iškeltai raudonai vėliavai ar ten, kur tai draudžiama daryti, ir skęsite – kai gelbėtojai jus išgelbės, galimai iškart būsite nubausti pinigine bauda,” – grūmoja Palangos meras Šarūnas Vaitkus. Policija uoliai pritaria ir tikina, kad rašys baudas nepailsdama.
Mano nuoširdus pasiūlymas: aptverkite visą pajūrį spygliuota viela (minuoti neleidžia Otavos konvencija) ir niekas visai nepaskęs, o gelbėtojai ramiai galės kramsnoti picas bei čiupinėti savo švilpukus, kaip rožančius.
Tik paskui, gerbiamieji, nekaltinkite karo Ukrainoje dėl to, kad nėra turistų. Net Palangos močiutės lai nenustemba, jog važiuosime kur nors kitur. Ten, kur tavo gyvenimas (su visomis rizikomis) nėra patruliuojamas. Nes prie jūros buvome pratę važiuoti maudytis, o ne klausytis policijos ar privačių „gelbėtojų“ įsakymų.
Bremeno – tas pats Vokietijos miestas, apie kurio muzikantus knygos ir multikai – paplūdimy pakabintas aiškus skelbimas: „Maudotės savo atsakomybe, gelbėtojai nebudi. Teritorija stebima vaizdo kameromis nuolat“. Toks miesto pliažas, kažkuo panašus į Vilniaus Valakampius. Tik Vezerio upė įdomesnė – su potvyniais ir atoslūgiais, nes čia pat žiotys į jūrą. Mačiau ten tokia lyg vokietė (nors tautybės neklausiau) nuoga kasryt išsimaudydavo ir dviračiu nuvažiuodavo toliau, kur jai reikia. Lietuvoje davatkos ir gyvenimo patruliai tokių laisvių neįsivaizduoja.
Tas pats su keliais ir greičiais. Ar pamenate, kad neseniai keikėme Lenkijos ir Latvijos kelius bei didžiavomės savaisiaisis? Dabar keikti reiktų savus, bet užuot tvarkius,tų pačių lenkų pavyzdžiu kelių dangas mes darome kitaip – perkame brangius išmanius radarus ir grasiname baudomis visiems, kas važiuos greičiau už elektrinį paspirtuką.Kam čia tie kokybiški keliai – mažinkime avaringumą sekimu ir beprotiško dydžio baudomis. Dar saugiau būtų išvis uždrausti važiuoti – avarijų nebūtų visai.
Grynieji pinigai irgi paskelbti baisiu blogiu, nes šešėlis mat (įdomu, kodėl jo taip dairomės, kai labai karšta?). Ir nėra nei dienos, kad nebūtų pranešimų apie tūkstantines internetines vagystes. Pirko žmogus traktorių saugiai elektroniškai ir liko be traktoriaus, be pinigų. Kokia keistenybė – ir elektronikoje yra šešėlių, sukčių. Aišku, yra ir patrulių. Kibernetinė policija irgi egzistuoja, kaip ir skundikų gvardija. Dažniausiai kvailų, nors ar tarp jų būna protingų – filosofinis klausimas. Buvau čia gavęs 48 valandų atostogas veidaknygėje, nes ironizuodamas drėbtelėjau oponentui: „Tai ką, darbas išlaisvina?“ Tiesa, padariau tai vokiškai ir kas ten žino ar suveikė cukrakakalniški algoritmai, ar atsirado uolių neokomsomolo, skundikų, kurie dažniausiai – tebūnie tai sutapimas – buki.
Tais lemtingais 1990-taisiais metais buvo tokia Leningrado (taip komuniagos buvo perkrikštiję Sankt Peterburgą) televizija. Ten buvo toks žurnalistas Molčianovas. Dar prieš Sausio 13-ąją jis komentavo sovietinės valdžios idėją, kad kartu su milicija gatvėje patruliuos kariuomenė. Jo žodžiai įstrigo: „Jie ruošiasi patruliuot mūsų gyvenimus“. Tai vyksta, deja, ir dabar. Ir mano Tėvynėje, ir visuose Vakaruose. Ir jie – potencialūs mūsų gyvenimo patruliai – visada sakys, kad tai mūsų pačių labui.
Antipatrulinis požiūris – gyvenk kaip nori ir leisk man laisvai gyventi – tampa deficitu. O būtent tik tokį požiūrį ginančią valstybę ir civilizaciją ginčiau ginklu ir rizikuočiau dėl to gyvybe. Mat man nėra jokio skirtumo, kas užsiima mano gyvenimo patruliavimu ar „laisvalaikio formavimu“ (Freizeitgestaltung) – svastikos, vištos išklotinės, gandro ar neužmirštuolės atlape nešiotojas.
Taigi, turiu niūriai pasikartoti, kad vis naujų draudimų, apribojimų ir patruliavimo šalininkai yra mano idėjiniai priešai. Didžiuodamasis pranešu, kad matau kaimynų rūkančių balkonuose (pats niekad nerūkiau) ir nei vieno neskundžiau, o net ir nesiruošiu. Maudysiuosi irgi ne ten, kur gelbėtojais pasivadinę biznieriai, dargi palaikomi policijos, kuriai turbūt nėra ką veikti, los ir švilps, kad aš skęstu, kai esu įbridęs iki kelių. Juk neveltuo net ir ministrai, įvedą vis naujus draudimus, lekia atostogauti į užsienius, kur jų pačių patrulinės instrukcijos negalioja.
Tomas Čyvas
