Mokiniams iš mažesnes pajamas gaunančių šeimų skiriama 57 eurų parama mokinio reikmėms įsigyti. Šią paramą gali gauti tie, kurie iki spalio 5 dienos pateiks visus dokumentus, įrodančius, jog vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės nei 183 eurai. Dar jūsų vaikai galės mokykloje valgyti nemokamai.
Panagrinėkime, ką ši parama išties reiškia. Ar keliasdešimt eurų ir nemokamas kotletas išsprendžia visas problemas.
Neseniai paskelbtoje švietimo sistemos audito ataskaitoje pabrėžiama, kad vaikai iš nepalankios ekonominės, socialinės, kultūrinės aplinkos turi daug prastesnius rezultatus nei mokiniai iš palankesnės ekonominės aplinkos.
Jeigu skaičiuotume tik eurus. Logiška. Mat vaikai, kuriems skiriama 57 eurų parama gali nusipirkti tik mokyklinį švarką. Pats žinau, kiek jis kainuoja, nes sūnui ką tik pirkome prieš rugsėjo 1-ąją – kaina 55 eurai. Jeigu gaučiau paramą, kitoms reikmėms liktų 2 eurai.
Neseniai skaičiau, kad vienos prekybos tinklas paskaičiavo neva mokyklinės prekės, jeigu esate šiek tiek pasitaupę iš praėjusių metų, jums tekainuos 10 eurų. Jeigu ne – 30 eurų, čia įskaitant kuprinės pirkimą.
Nežinau kokiame pasaulyje gyvena mūsų valdininkai ir kokiame prekybininkai, bet tikrai ne tame pačiame kaip paprasti piliečiai. Tokių kainų Lietuvoje nėra. Lenkijoje, turbūt, irgi nerastumėt.
Taigi. Turite švarką ir 2 eurus. Nusipirksite kelis sąsiuvinius, gal draugas paskolins parkerį. Piešimo pamokas praleisite. Bet kai reiks nusipirkti pratybas… Deja, čia jūsų pastangos išgyventi „nemokamo“ mokslo sistemoje subyrės į šipulius.
Mokytojui nepaaiškinsi, kad neturi pinigų – namų darbus daryti privaloma, jeigu nedarai, neišmoksti ir gauni prastus bei vis prastėjančius pažymius. Nori nenori, ritiesi žemyn.
Taigi – norite to ar ne, jeigu esate iš mažas pajamas gaunančios šeimos, jūsų šansas gauti kokybišką išsilavinimą visų pirma nulemtas finansinių jūsų šeimos galimybių.
Toje pačioje audito ataskaitoje pabrėžiama, kad kokybiškas švietimas gali būti vienintelis išsigelbėjimas nuo skurdo ir nepavyzdingos aplinkos tokiems vaikams. Tačiau pamirštama pasakyti, kaip to pasiekti? Aiškinama, kad neva mažesnes pajamas turintys tėvai neišgali samdyti korepetitorių…
Man tai išvis kelia nuostabą. Kodėl vaikams reikia korepetitorių? Negi mūsų mokytojai negali jų tinkamai paruošti? Kas trukdo? Kasmet vis protingesni dėdės ir tetos ministerijoje keičia, tobulina ir perdarinėja švietimo sistemą? Negi dar neišradom dviračio?
Pasirodo ne. Nauji metai, nauji batai.
Mokytojai iki šiol nežino, kiek dirbs ir kokį atlyginimą gaus. Sako, nieko naujo – kasmet tas pats. Tai kaip mokytojas, kuris kasmet jaudinasi dėl savo padėties ir ateities gali tinkamai rūpintis mūsų vaikais, o ypač tais, kuriems reikia ypatingo dėmesio?
Negali. Nors švietimo ir mokslo ministerija svaičioja apie individualizuotą mokymą t.y dėmesį kiekvienam pagal jo ar jos gebėjimus. Kaip?!
Mokyklos uždaromos, nes klasių mažėja. Klasės mažėja, nes didinimas mokinių skaičius kiekvienoje – taip ekonomiškai efektyviau. Mokytojai blaškosi per kelias mokyklas, nes kitaip neišgyvena. Uždaras ratas, kuriame visi sukasi, kaip kas išgali.
Ir štai čia mažuliukas, kuriam priklauso nemokamas maitinimas. Moksleivis, kuris neturi pratybų sąsiuvinio. Jaunuolis, kuris geriau mestels ką grubaus nei pripažins, kad negali padaryti namų darbų. Galbūt dėl to, kad jo šeimai buvo atjungta elektra. Galbūt dėl to, kad jo tėvai negali padėt ruoš namų darbų – nes jiems tai nerūpi, o gal jie paprasčiausiai patys nemoka. Galbūt dėl to, kad kadaise buvo „nurašytas“ kaip negabus, nors gal jam trūko tik drąsos pakelti ranką, nes alkūnė buvo sulopyta…
Kas tai žino? Kam tai rūpi? Turbūt mažai kam.
Rūpintis kiekvienu mūsų šalies mažuoju piliečiu atsižvelgiant į kiekvieno situaciją nėra nei laiko, nei pinigų, nei, galiausiai, noro. Rankos svyra, sako dauguma. Sistema irgi neveikia, nes nukreipta ne ten.
Lengviausia suremontuoti mokyklas. Įdėti naujus langus. Imituojant reformas prailginti mokslo metus… Numesti kelis eurus ir nemokamą sriubos lėkštę mažiau turintiems. Bet tai neturi nieko bendro su edukacija, švietimu ir mūsų vaikų kokybišku išsimokslinimu.
Ir niekas nepasikeis, kol neatsisuksime į žmogų. Kol nepradėsime daryti reformų visų pirma galvodami apie žmones: mokinukus, jų tėvus, gyvenamąją aplinką, galiausiai pedagogus.
Nepasikeis niekas, kol nenuspręsime, kad jautriausiam visuomenės sluoksniui reikia ypatingo dėmesio ir pagalbos. Bet ne pašalpomis. Nepasikeis, kol sąmoningai nenuspręsime, kad visi mūsų vaikai verti geresnės ateities.
Su mokslo metų pradžia, brangieji – norisi tikėti, kad šie metai visų mūsų vaikams bus pilni atradimų, įdomių patirčių ir atsidavusių pedagogų.
Giedrius Bielskus, LSDP Kauno miesto skyriaus pirmininkas
kaunas.lsdp.lt inf.
