Jau tapo tradicija, kad metų pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras pristato premjerą, kurią būtų galima ne vienu aspektu pavadinti didžiąja.
Pirmiausia, tai didelių užmojų spektaklis, skirtas Didžiajai teatro salei. Antra, dažnai ši premjera tampa geriausiu metų Kauno teatrų scenose pastatytu spektakliu. Trečia, toks žmogiškąją būtį permąstyti pakviečiantis spektaklis virsta svaria atsvara gajam priešventiniu laikotarpiu žmones pavergusiam masiškam dovanų ir kitų pirkinių pirkimo apsėdimui. Šį kartą baigiantis metams į šią poziciją pretendavo vienų garsiausių šalyje režisierių Jono Vaitkaus ir Ainio Storpirščio bendras kūrybinis darbas „Fjorenca” pagal iki šiol dar Lietuvoje nestatytą Thomo Manno pjesę. Skamba daug žadamai? Ar iš tiesų spektaklis vertas užimti šią minėtą poziciją?
Sunkus kelias iki scenos
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje gyvenęs ir rašęs vokiečių (vėliau priėmęs JAV pilietybę) rašytojas ir literatūros kritikas T.Mannas pjesę „Fjorenca” (originalo kalba – „Fiorenza”) parašė prieš šimtą dešimt metų. T.Mannas nebuvo didelis pjesių mėgėjas, kur kas didesnė aistra, kartu ir sėkmė jį lydėjo rašant romanus, noveles ir apsakymus. Tiesa, daugelio pjesių iki galo rašytojas ir nėra pabaigęs rašyti, o „Fjorenca” laikoma ta vienintele, su kuria vis dėlto pavykę sėkmingai pasiekti finišą.
Kūrinys turi klasikinės dramos struktūrą ir nuo jos neatsiejamą vadinamąją trijų vienumų taisyklę: vaizduojamas vienas esminis konfliktas, veiksmas vyksta toje pačioje vietoje ir vienos paros metu. Istoriją trumpai būtų galima nusakyti taip: 1492-ieji, balandžio 8 d., netoli Florencijos įsikūrusi tuo metu turtingiausių visoje Europoje Medičių vila, meną ir mokslą globojančio Lorenco I de Medičio (Lorenco Nuostabiojo) mirties išvakarės (miršta balandžio 9 d.) ir jo konfrontacija su asketizmo kupinas krikščioniškas tiesas skelbiančiu vienuoliu pranašu, San Marko vienuolyno Prioru Džirolamu Savonarolu. Lorencas guli mirties patale, o jaunas vienuolis vis labiau ir labiau pamaldų metu savo išsakytais pamokslais pavergia ne tik eilinių italų, bet ir menininkų, filosofų, mokslininkų ir kitos Florencijos grietinėlės širdis.
Perkeltine prasme Lorencas atstovauja šėtoniškajai žmogaus pusei, archetipiniam karnavalus ir laisvę propaguojančio vyndarystės dievo Bakcho kultui, Džirolamas – sakraliajai pozicijai, moralę ir religiją skelbiančio Kristaus įvaizdžiui. Juos dar labiau priešina vienintelė pjesės moteriška veikėja – abiejų lyderių meilės objektas – neapsakomo grožio ir žavesio Fjorė, simbolizuojanti pačią Florenciją. Pjesės pradžioje jiedu nepasirodo, o jų portretas piešiamas kitų veikėjų dialogais, na, o pabaigoje jie galiausiai stoja vienas prieš kitą akis į akį. Kuri opozicijos pusė yra teisingesnė? Ar pelnytai po kunigaikščio mirties Prioras tapo Florencijos valdovu, naikinusiu turtingus Florencijos meno lobynus?..
Nors ir nuspėjama, stokojanti paslapties, savo tematika ir istoriniu kontekstu pjesė intriguoja ir, ko gero, aktuali ne tik vakar, šiandien, bet ir rytoj. Tačiau ji liudija ir tai, kad vis dėlto rašytojui dramaturgija nebuvo tokia sėkminga kūrybinė kryptis, kalbant iš praktinės pusės. Koją pakišęs kiek per didelis atotrūkis nuo pačios teatro scenos, režisūrinio matymo stoka.
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Kaunodiena.lt, 2017 01 20
Daugiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/fjorenca-lietuvisko-teatro-depresijos-zenklas-792780
