Pastaraisiais metais Europoje pasirodė kelių iš pajėgiausių Europos klubų iškelta idėja sugriauti ilgus dešimtmečius puoselėtą atvirą klubinio futbolo sistemą ir kurti naują produktą – Europos superlygą, kur sportinio principo ženkliai sumažėtų.
Nors ši idėja buvo prislopinta, tačiau pastaraisiais mėnesiais apie ją vėl buvo pradėta kalbėti vis garsiau.
Lietuvos futbolo federacija sutinka su UEFA pozicija, jog tokie kelių klubų ketinimai kelia grėsmę Europos futbolo tvarumo išlaikymui ir teigia, jog tokiam projektui kelias turi būti užkirstas.
Žemiau – LFF prezidento Edgaro Stankevičiaus komentaras dėl Europos superlygos idėjos.
Nemažą dalį futbolo magijos sudaro tai, kad pagal šiuo metu egzistuojančią sistemą, būdamas kukliu klubu, nuosekliu darbu gali iš žemiausių lygų kilti aukštyn ir, galų gale, pasirodyti aukščiausiame lygyje, tarptautinėse rungtynėse.
Ne vienas žinomas mūsų futbolininkas, kaip Paulius Golubickas, Edvinas Gertmonas ar Liucija Vaitukaitytė savo futbolo keliones pradėjo savo miestelių komandose, varžėsi „Golo“ turnyruose, o vėliau nuosekliai kilo į viršų ir dabar ne tik atstovauja savo šalies nacionalinei rinktinei, bet yra prikaupę ir patirties tarptautinių turnyrų rungtynėse ir toliau sėkmingai įgyvendina savo svajonę. Tai – tik keletas pavyzdžių, kaip jauni futbolininkai, pradėję savo kelią masiniame futbole, sugeba pasiekti ir elitinį lygį.
Prie šių žaidėjų svajonių įgyvendinimo prisidėjo ir tvari masinio futbolo sistema Europoje, kur masiškumui yra skiriami nemaži ištekliai. Tai yra pozityvaus sporto modelio, šiuo metu taikomo Europoje, atspindys – futbolo piramidė, kurioje yra visos dalys – nuo masinio futbolo iki elitinio lygo, kur viskas paremta atvira konkurencija ir finansinio perskirstymo modeliu.
Pagal šį modelį, klubinių ir rinktinių turnyrų generuojamos pajamos pavirsta tiesiogine parama masiniam ir jaunimo futbolui Europoje, taip pat – ir Lietuvoje, kur klubai skatinami integruoti jaunus futbolininkus, o už tai jie gauna solidarumo išmokas, kurias suteikti mums padeda UEFA. Panaši praktika ir visoje Europoje – jei ne toks perskirstymas, kas žino – galbūt aukščiausio lygio nebūtų pasiekęs ir ne vienas aukščiausio lygio pasaulio futbolininkas.
Lietuva – viena iš valstybių, kur per artimiausius porą metų bus surengti įvairūs Europos jaunimo čempionatai, kartu su Kipru, Estija, Malta ir Rumunija. UEFA ne sykį deklaravo, jog nori įsimintinų akimirkų kiekvienai savo narei asociacijai, kai būtent jų stadionuose karūnuojami Europos čempionai bei būsimos pasaulinio lygio žvaigždės.
Europinis sporto modelis padeda tokias magiškas akimirkas sukurti. Akimirkas, kuriomis vėliau gali mėgautis tiek jaunas, tiek ir vyresnis.
Imdamasi jai prideramos lyderystės, UEFA turi vieną svarbų tikslą – išlaikyti šį modelį, kuris visus vienijo dešimtmečius. Pagrindinė UEFA, o taip – ir mūsų – vertybė yra ta, kad futbolas turėtų egzistuoti vardan bendrojo gėrio ir būtent dėl šio principo tarptautinė futbolo bendruomenė ne sykį jau buvo susivienijusi. Čia svarbiausia turi būti sportinis principas.
Visgi pastaraisiais metais mūsų žemyne buvo bandymų paminti visus pamatinius principus, kuriais ilgą laiką buvo paremtas visas futbolas. Pokyčiai ir inovacijos gali būti pozityvūs, ir visi sutinkame, kad žaidimas turi augti, bet tik tokiu keliu, kuris išlaiko atvirumą ir sąžiningumą.
Kai pokyčiai yra paremiami netinkamais motyvais, iškyla grėsmė sunaikinti tai, ką labai ilgai ir labai stipriai vertinome – sistemą, kuri atnešė sėkmę, lygybę ir tvarumą Europos futbolo šeimoje.
Negalime leisti sukurti sistemos, kurioje keli galingi klubai, kuriems aktualus tik jų pačių pelnas, sukuria turnyrą be atvirumo bei sportinio principo. Pusiau uždari turnyrai, kaip anksčiau siūlyta ir vis dar siūloma Europos Superlyga, tik padidintų atskirtį tarp mūsų žemyno klubų.
Europos futbolui pavyko sukurti tinkamą balansą tarp bendruomenių, socialinių vertybių, ekonominių išteklių bei struktūros. Norint šį balansą išlaikyti, yra būtina nuolat skirti jam dėmesį, o UEFA, kartu su savo narėmis asociacijomis, nuolat dirba tam, kad pokyčiai būtų daromi tinkama kryptimi.
Taip pat puikiai suprantame, ko Europos futbolui nereikia – judėjimo atgal, jaučiant spaudimą iš mažos grupės klubų, kurie yra į priekį stumiami godumo.
Europos sporto modelį, kilnią idėją, įtvirtintą ir ES sutartyje, apibrėžti kartais gali būti sunku, nes tai apima daug skirtingų lygio sporto – nuo žaidimo pievose iki elitinio lygio renginių, tuo pačiu nuolat išlaikant bei tobulinant pusiausvyrą.
Visgi, nesunku pastebėti, kad keletas klubų, kuriuos į priekį stumia pinigai ir ego, kelia grėsmę sunaikinti sistemą, kurioje patys ir iškilo ir visa Europos futbolo šeima sutinka, kad tai turi būti sustabdyta. Džiugu, kad Europos teisinė sistema padeda tai daryti.
