Pranašas Izaijas pasakoja apie vynuogyną. Šeimininkas juo labai rūpinosi, nes norėjo gauti gerų vaisių. O kai taip nenutiko, jis pavertė vynuogyną dykviete (žr. Iz 5, 1–7). Baigdamas pasakojimą, pranašas paaiškino: „Galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai“, ir perspėjo, kad nutiks bėda, jei tauta nesilaikys Viešpaties įsakymų. Dievo žodis ragina rūpestingai darbuotis, kad mūsų gyvenimas nestokotų gerų darbų.
Jėzus savo pasakojimuose taip pat naudodavo vynuogyno įvaizdį. Vieną iš jų girdėjome Evangelijos skaitinyje. Šeimininkas įveisė vynuogyną ir pavedė juo rūpintis vynininkams, tikėdamasis gauti dalį vaisių. Bet vynininkai buvo godūs ir norėjo viską pasiglemžti sau, todėl nužudė ne tik atsiųstus tarnus, bet ir šeimininko sūnų.
Papasakojęs šį palyginimą, Jėzus klausė tautos vyresniųjų: „Ką atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.“ Tuomet Jėzus savanaudžius tautos vadus perspėjo: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (žr. Mt 21, 33–43).
Mes, tikintieji į Jėzų Kristų, esame ta tauta, tas Viešpaties vynuogynas, ir Dievas laukia, kad neštume gerų vaisių. Kad tai įvyktų, neužtenka mūsų pasiryžimo būti ištikimu darbininku, bet reikia nuolat remtis į Jėzų Kristų. Kas pasitiki vien savo jėgomis, iš anksto pasmerkia save, kad jo gyvenimas bus bevaisis.
Kartą Jėzus papasakojo palyginimą apie sėjėją, kurio sėjamos sėklos nukrito ne tik į gerą žemę, bet ir į pakelę, ir ant uolos, ir į erškėčių krūmą (žr. Lk 8, 4–8). Mokinių prašomas Jėzus paaiškino, kad toji sėkla yra Dievo žodis, tačiau jis ne visada atneša vaisių, nes vieni netiki Dievo žodžiu, kiti neatlaiko gundymų, o treti „lieka nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų“ (Lk 8, 14). Tik tuomet, kai Dievo žodis nukrinta į gerą dirvą, jis atneša šimteriopą vaisių.
„Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15).
Dieviškasis sėjėjas beria savo žodžio sėklą, o mūsų pareiga atidžiai šio žodžio klausytis. Esame laimingi, nes mums nereikia klaidžioti; turime net užrašytą Dievo žodį, kurį belieka tik skaityti ir apmąstyti. Todėl tikintis žmogus kasdien turėtų nors trumpą valandėlę praleisti su Šventuoju Raštu. Kad tai įvykdytume, reikia nugalėti pagundą daug laiko praleisti prie televizoriaus ar interneto, kuris ne tik nepraturtina, bet ir nuskurdina mūsų dvasią.
Jėzus ragino ne tik klausytis Dievo žodžio, bet ir saugoti jį savo širdyje. Saugome tuomet, kai maldos metu apmąstome perskaitytą Dievo žodį. Čia vertėtų pasitikrinti, kaip mes meldžiamės. Dažno žmogaus maldos susideda iš prašymų: duok, Dieve, sveikatos, pasisekimo ir kitų laikinųjų gėrybių. Taip, galima prašyti ir laikinųjų dalykų, bet gerai maldai reikia daugiau. Gerai meldžiamės tuomet, kai šloviname Dievą ir dėkojame jam už visa, ką jis mums yra davęs. Gerai meldžiamės, kai paskaitę Šventąjį Raštą apmąstome, ką Dievas nori mums pasakyti.
Geros maldos metu apmąstomas ir kontempliuojamas Dievo žodis visuomet neša palaimingų vaisių – mūsų gyvenimą keičia į gera, nes mažėja savimeilės ir auga meilė. Gera malda visuomet veda šventumo keliu. Kas gerai meldžiasi, to širdis niekuomet netaps dykviete, auginančia ydų usnis.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
