Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę (Devintines) Katalikų Bažnyčia švenčia nuo viduramžių. 1264 m. rugpjūčio 11 d. popiežius Urbonas IV paskelbė bulę „Transiturus de hoc mundo“, kuria nurodė, kad ketvirtadienį po Sekminių oktavos visame katalikų pasaulyje būtų švenčiama Dievo Kūno šventė ir kad ją švęsdami visi džiugiai, iškilmingai išpažintų tikėjimą tikru Kristaus buvimu Eucharistijos sakramente.
Evangelijoje pagal Joną skaitome, kad Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, per vakarienę Jis numazgojo mokiniams kojas ir davė meilės įsakymą (plg. Jn 13, 1–17). Norėdamas palikti jiems šios meilės įrodymą, niekada neatsitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant.
Vatikano II Susirinkimas apie Eucharistijos įsteigimą kalba: „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas“ (SC, 47).
Kai švenčiama Eucharistija, Kristus duoda mums tą patį kūną, kurį Jis atidavė už mus ant kryžiaus, tą patį kraują, kuris buvo už daugelį išlietas nuodėmėms atleisti (plg. KBK, 1365).
Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Ji stiprina mūsų dvasinį gyvenimą: „Ką medžiaginis maistas duoda mūsų kūno gyvenimui, Komunija nuostabiai teikia mūsų dvasiniam gyvenimui“ (KBK,1392).
Komunija stiprina meilę, naikindama lengvąsias nuodėmes. Ji duoda tikinčiajam jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Dieve. Komunija saugo nuo būsimų mirtinųjų nuodėmių. Katekizmas teigia: „Kuo labiau mes dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus ją nutraukti per sunkiąją nuodėmę“ (KBK,1395).
Šv. Jonas Paulius II viename laiške rašė: „Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Jėzus mūsų laukia šiame meilės sakramente. Negailėkime laiko su Juo susitikti adoruodami, su giliu tikėjimu kontempliuodami, pasirengę atsilyginti už sunkias pasaulio kaltes bei nuodėmes. Tegu niekada nesibaigia mūsų adoracija!“
Popiežius Pranciškus kviečia semtis jėgų iš Eucharistijos, kad sunkiais momentais neprarastume tvirtumo. Aš pats palaimingą Eucharistijos veikimą išgyvenau, aukodamas Mišias KGB kalėjime. Kasdien kalėjimo kameroje ant kalinio spintelės jas aukojau be liturginių drabužių, vietoje taurės buvo tik plastikinis indelis ir truputis iš razinų pasigaminto vyno. Eucharistinis Jėzus padėjo suvokti, kad ir čia, kalėjimo kameroje, nesu vienas, bet yra Tas, kuris pasakė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Devintinės kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti, ar deramai vertiname Eucharistiją. Ar švenčiame su parapijos bendruomene sekmadienio Mišias? Ar pakankamai dažnai stiprinamės Dangaus Duona? Jei pastebėtume, kad būdavo apsileidimo, atnaujinkime savo santykį su Jėzumi Eucharistijoje.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
