Antrojoje Kronikų knygoje pasakojama apie Judo žmones, darančius daug nusikaltimų. Dievas nubaudė juos Babilono karaliaus Nabukadnezaro rankomis: šventovė buvo sudeginta, Jeruzalės sienos sugriautos, daug žmonių išžudyta, o likusieji išvaryti į tremtį Babilone. Psalmininkas vaizdžiai kalba apie ištremtųjų dalią: „Prie Babilonijos upių – ten mes sėdėjome verkdami, Ziono kalną atsiminę“ (Ps 137, 1).
Dievo įkvėptas Kronikų knygos autorius toliau pasakoja, kad Dievas pasigailėjo kenčiančios tautos ir įkvėpė persų karalių Kyrą leisti tremtiniams grįžti į tėvynę. Gailestingumas yra Dievo esmė. Ant Sinajaus kalno, duodamas Mozei Dekalogą, Dievas kalbėjo: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6). Popiežius Pranciškus gailestingumą pavadina esminiu Dievo bruožu.
Apie Dievo gailestingumą nuolat kalba tiek Senojo, tiek Naujojo Įstatymo knygos: „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės“ (Ps 103, 8); „Geras kiekvienam yra Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams“ (Ps 145, 9); „Užjaučiąs ir gailestingas yra Viešpats, jis atleidžia nuodėmes, jis padeda nelaimėje“ (Sir 2, 11).
Evangelistas Jonas pasakoja apie fariziejų Nikodemą, kuris naktį aplankė Jėzų, norėdamas artimiau su juo susipažinti. Ta proga Jėzus pasakė labai svarbų liudijimą apie Dievo gailestingumą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17).
Dievo gailestingumas aiškiausiai apsireiškė ant Golgotos Jėzaus nukryžiavimo metu. Tai, ką Jėzus buvo kalbėjęs žmonėms apie gailestingąją Dievo meilę, ant kryžiaus spindi visu ryškumu. Dievo Sūnus prisiima visas mūsų nuodėmes, nuneša jas ant Golgotos ir miršta prikaltas prie kryžiaus, kad mes būtume išgelbėti.
Koks bus mūsų atsakymas į šią begalinę Dievo meilę? Prieš savo kančią Jėzus kalbėjo: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Gailestingoji Dievo meilė traukia mus prie savęs, bet palieka laisvę rinktis: galime leistis Dievo meilės patraukiami, bet galime neatsiliepti arba atsiliepti labai silpnai.
Šventieji buvo žmonės, kurie tobulai atsiliepė į Dievo meilę.
Pirmiausia, pasinaudodami Šventuoju Raštu, jie stengėsi pažinti Dievo meilę, kurios ryškiausia spalva – gailestingumas. Dėl to Šventasis Raštas turi būti ir mūsų parankinė knyga, nes jis labiausiai atskleidžia, kaip stipriai Dievas mus myli. Dievo gailestingumą mes konkrečiai patiriame, kai švenčiame Sutaikinimo sakramentą ir mūsų nuodėmės yra sunaikinamos gailestingosios Dievo meilės ugnyje.
Įsimąstę į Dievo meilę, bandome atsiliepti savo ištikimybe, ypač tuomet, kai mus paliečia koks nors kryžius. Lengva mylėti Dievą, kai viskas gerai sekasi, bet sunku, kai slegia liga, žmonių priešiškumas, neišsipildę siekiai ar kiti mūsų prigimčiai sunkūs dalykai.
Jėzus ragina kiekvieną iš mūsų eiti gailestingumo keliu: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 36–37).
Buvęs krikščionių persekiotojas apaštalas Paulius, patyręs Dievo gailestingumą, nesiliovė jo skelbęs: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti“ (Ef 2, 4–5).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
