Lietuvoje pavėžėjai įprastai dirba pagal individualią veiklą (ĮV), o ne pagal darbo sutartį. Tai, anot specialistų, darbuotojams kelia daugiau grėsmių nei privalumų. „Skaitmeninės darbo platformos (programėlės, kurios sujungia paslaugų teikėjus su klientais) sukuria prieštaringas darbo santykių formas ir trikdo tradicinį darbo organizavimą. Šis verslo modelis apriboja darbuotojų teisę naudotis darbo apsauga“, – teigia Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesorė Ligita Gasparėnienė. Kodėl šie darbo santykiai grindžiami savarankišku darbu, o ne darbo sutartimi?
Savarankiškas darbas (pagal ĮV) suteikia darbuotojams lankstumo – leidžia jiems patiems nuspręsti, kada ir kiek dirbti. O štai skaitmeninėms darbo platformoms – sumažinti kaštus, susijusius su socialinėmis garantijomis.
„Todėl pavėžėjo platformų bendrovės sąmoningai įdarbina darbuotojus kaip savarankiškai dirbančiuosius. Šios platformos save pozicionuoja kaip tarpininkes, o ne darbdavius, todėl neprisiima atsakomybės už darbuotojų socialinį draudimą ar kitas tradicines garantijas. Taip pat apmokėjimo modelis čia orientuotas į rezultatus – atlygis mokamas už atliktą užduotį, o ne už dirbtą laiką, kas dera su savarankiško darbo logika. Be to, teisinis reguliavimas šioje srityje dar nėra iki galo aiškus, todėl platformos išnaudoja šias spragas“, – sako L. Gasparėnienė.
Grėsmės darbuotojams
Savarankiškai dirbantys asmenys dažnai negali pasinaudoti visomis socialinio draudimo išmokomis, tokiomis kaip bedarbio pašalpos. Mat jų darbas nėra laikomas oficialiai nutrauktu, kaip tai būna samdomų darbuotojų atvejais.
„Savarankiškai dirbantys asmenys susiduria su sunkumais gaunant ligos išmokas, nes dažniausiai jie patys privalo pasirūpinti savo sveikatos draudimu, o ligos atveju – gali visai neturėti reikiamos apsaugos. Savarankiškai dirbantiesiems taip pat ir vaiko priežiūros išmokos yra ribotos arba išvis nepasiekiamos, nes socialinės apsaugos sistemos dažnai yra orientuotos į tradicinius darbo santykius. Be to, pavėžėjai, dirbantys ne pagal darbo sutartį, gauna mažesnes pensijas, nes jų įnašai į socialinio draudimo sistemas įprastai būna mažesni arba nereguliarūs“, – savarankiško darbo grėsmes vardina L. Gasparėnienė.
Tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse pavėžėjai, kaip savarankiškai dirbantys asmenys, susiduria ir su eile kitų problemų.
„Maksimalaus ir minimalaus darbo laiko nebuvimu, todėl dažnai pavėžėjai gali būti pervargę ir kelti pavojų ne tik sau, bet ir kitiems. Šią problemą kai kuriose šalyse siūloma spręsti per platformose paslaugas teikiančių asmenų stebėjimą. Taip pat darbuotojams neužtikrinamas poilsio laikas, atostogos. Pavėžėjai yra visiškai neapsaugoti prastovos atveju, nes jiems jos tiesiog nėra mokamos“, – teigia L. Gasparėnienė.
Ekspertė taip pat pažymi, jog pavėžėjimo paslaugų teikimas per platformas yra paremtas civilinėmis paslaugų sutartimis, kurios kitaip nei darbo sutartys neturi ribojimų ar įspėjimo terminų, pirmenybės likti darbe. O platformai bankrutavus, joje dirbę pavėžėjai, kaip savarankiškai dirbantys asmenys, neturi teisės kreiptis į Garantinį fondą dėl išmokų.
Ką sako profsąjungos ir ES?
Profsąjungų pasyvus dalyvavimas ginant skaitmeninės platformos darbuotojų (pavėžėjo) teises ir interesus yra viena iš didžiausių problemų sprendžiant jų darbo sąlygų klausimus. Tai atskleidė 2024 m. VU Teisės fakulteto ir Moldovos ASEM universiteto vykdomo projekto „Darbo sąlygų apsauga platforminėje ekonomikoje: Moldovos-Lietuvos socialinis dialogas“ Lietuvoje ir Moldovoje atliktas skaitmeninio platforminio darbuotojo apklausos tyrimas.
„Yra pasigendama socialinio dialogo tarp platforminio darbo organizatoriaus ir profesinės sąjungos. Šis verslo modelis stokoja fizinio bendradarbiavimo ir komunikavimo tarp savo darbuotojo (savarankiškai dirbančio asmens) ir platformos darbdavio“, – teigia L. Gasparėnienė.
„Profesinės sąjungos yra ypač naudingos „pagal užsakymą dirbantiems ir minios darbuotojams“ (angl. crowdworkers) platformų ekonomikoje. Pavyzdžiui, jos remia maisto pristatymo kurjerius, kurie maistą pristato dviračiais. Profesinės sąjungos jiems padėjo steigti darbo tarybas Austrijoje ir Vokietijoje bei inicijavo protestus, siekdamos atkreipti dėmesį į nepalankias darbo sąlygas skaitmeninėse platformose Belgijoje, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje“, – praeitą gruodį vykusiame VU mokslo renginyje „Darbo ir pajamų apsauga skaitmeninėje ekonomikoje: platformų darbuotojų atvejo studija“ pasakojo VU mokslininkė dr. Rita Remeikienė.
Ekspertė taip pat priduria, kad 2018 m. profesinės sąjungos inicijavo ir elgesio kodekso pasirašymą, kuris įpareigojo platformas mokėti darbuotojams atlyginimus, ne mažesnius už vietinius darbo užmokesčio tarifus. Šį kodeksą pasirašė aštuonios Vokietijos platformos.
Tačiau skaitmeninių platformų pavėžėjo darbo santykiai Lietuvoje ir Europos Sąjungoje šiuo metu vis dar nėra aiškiai reglamentuoti.
„Šiais metais įsigaliojusi naujoji ES direktyva dėl darbo skaitmeninėse platformose, nustato darbo santykių prezumpciją – darbuotojai laikomi tradiciniais darbuotojais, nebent platforma įrodo kitaip. Lietuva turi iki 2026 m. gruodžio 2 d. perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę. Tai atneš pokyčių pavėžėjo darbo sąlygoms ir suteiks daugiau socialinių garantijų. Tačiau šie pokyčiai įstatymuose bus tik pirmas žingsnis link visapusiškesnio pavėžėjo teisių ir darbo sąlygų apsaugos užtikrinimo. Mat jie neišspręs visų pavėžėjamas kylančių iššūkių. Pavyzdžiui, išlieka klausimai dėl mokesčių ir tarptautinių darbuotojų teisių apsaugos“, – teigia VU, Teisės fakulteto profesorė dr. L. Gasparėnienė.
„Atlikus apklausas ir ekspertinį vertinimą, siūloma skaitmeninėms darbo platformos darbuotojams sudaryti galimybę patiems pasirinkti, ar jie nori būti įdarbinti pagal darbo sutartį, ar toliau vykdyti individualią veiklą. Tai galima skatinti įpareigojant platformas siūlyti abiejų rūšių sutartis. Taip pat būtina apibrėžti, kurioms platformoms ir kokiomis sąlygomis tai būtų privaloma ”, – teigia VU, Teisės fakulteto dr. R. Remeikienė.
