Naujų įmonės vadovų žvilgsnis paprastai būna nukreiptas į ateitį – kaip auginti įmonę, efektyvinti jos veiklą, didinti sėkmę. Tačiau prieš tai ne mažiau svarbu išsiaiškinti, kas įmonėje vyksta esamuoju laiku, nes nepastebėti netinkami ankstesnių vadovų sprendimai gali virsti nesuvaldytomis rizikomis, o pastarosios – asmenine naujojo vadovo atsakomybe.
„Kiekvienas naujas vadovas turi savo darbo metodus, prie kurių įmonei gali tekti taikytis. Čia tinka posakis „nauja šluota naujai šluoja“. Pirmas darbas, kurį turi padaryti naujas vadovas, yra esamos situacijos įmonėje teisinė ir finansinė inventorizacija: kokios sutartys sudarytos ir vykdomos, kokius finansinius kaštus tai reiškia, kokia rizika kyla iš tokių sutarčių vykdymo ar pažeidimo. Ankstesnių vadovų „palikimas“ gali būti nebūtinai tik teigiamas, tad svarbu išsiaiškinti, kokiame taške esama ir ką reikia padaryti ar ko nedaryti toliau“, – komentuoja advokatų kontoros „Magnusson“ partneris Evaldas Rapolas.
Pasakyti, kad yra problema, nepakanka
Pasak E. Rapolo, inventorizacija yra esminis dalykas, kuris tinka ir ateinant vadovauti įmonei, ir perkant verslą. Atliekant patikrinimus svarbiausia išsiaiškinti du aspektus: teisinį – įmonės sudarytas sutartis, ir finansinį – įmonės turimus įsipareigojimus.
Dažnai klaidingai manoma, kad už anksčiau sudarytus įmonei žalingus sandorius naujasis vadovas neprivalo atsakyti. Advokatas sako, jog jeigu kokia nors netinkama veikla atėjus naujam vadovui įmonėje yra vykdoma, jis privalo priimti sprendimą dėl jos vykdymo sustabdymo ar nutraukimo, kitaip naujam vadovui už tai gali kilti asmeninė civilinė atsakomybė.
Bendra rizika, apie kurią visi nauji vadovai turi žinoti, teisės eksperto teigimu, yra ta, kad vadovas atsako už savo veiksmus nuo pradėjimo vadovauti įmonei momento ir už tą situaciją įmonėje, kuri yra. Tad jei iki jo vadovavimo pradžios įmonėje yra vykdyta neteisėta veikla, sudaryti žalingi sandoriai ir panašiai, naujasis vadovas per tam tikrą protingą terminą turi tai pastebėti ir imtis visų toje situacijoje reikalingų priemonių problemai spręsti.
„Negalima gintis tuo, kad tai, kas vyko, vyko anksčiau, todėl tik ankstesni vadovai už tai ir atsakingi. Imkime hipotetinį pavyzdį, kad įmonė ilgai leidžia į vandens telkinį nevalytas nuotekas, be abejo, su vadovų žinia. Pasikeitus vadovams, naujasis per protingą laiką turi šį faktą pastebėti, o pastebėjęs nebegali nereaguoti. Nuo to momento gamtą teršiančios nuotekos tampa jau naujojo vadovo problema. Už vamzdžio įrengimą, žinoma, atsako ankstesnis vadovas, bet atsakomybė už tai, kaip problema sprendžiama, tenka naujajam“, – aiškina E. Rapolas.
Jis akcentuoja, kad apskritai visus vadovus su jų įmonėmis sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) teisiniai santykiai, kurie suteikia vadovui tam tikrą veiksmų laisvę, bet kartu reikalauja iš jo ir tam tikros atsakomybės. Vadovas turi ir pareigą veikti įmonės interesais, ir laisvę priimti sprendimus, reikalingus situacijai suvaldyti: priimti arba atleisti žmonės, sudaryti arba nutraukti sutartis ir panašiai. Spręsdamas problemą vadovas turi imtis visų toje situacijoje pakankamų priemonių, kurių pakankamumas yra vertinamas kiekvienu atveju individualiai.
„Įsivaizduokime, kad gatvėje pamatome žmogų, kuriam pasidaro bloga. Paskambinti telefonu 112 nepakanka, reikia ir patiems suteikti jam būtinąją pagalbą. Taip pat ir versle – jei įmonės veiklos patikrinimus atlikęs naujas vadovas aptinka problemą, sukviečia akcininkų susirinkimą ir praneša apie ją, tai to per maža. Informavimas yra tik vienas iš daugelio kompleksinių veiksmų, kurių nedelsiant turi imtis vadovas“, – tikina advokatas.
Kai naujas vadovas pats tampa rizika
E. Rapolas sako, kad pradedant vadovauti įmonei iš esmės skiriasi naujo vadovo iš įmonės vidaus ir naujo vadovo iš išorės situacija, bet tik pradiniame taške. Jeigu „išoriniam“ vadovui reikia įdėti labai daug pastangų aiškinantis dabartinę situaciją, tai „vidinis“ vadovas jau ateina su tam tikru informacijos bagažu ir jam yra paprasčiau.
„Be abejo, toliau vadovaujant įmonei abiejų vadovų situacija išsilygina ir galimos rizikos tampa vienodos. Atsakomybė taip pat yra identiška, nors iš „vidinio“ vadovo galbūt galima būtų reikalauti daugiau, nes jis, dirbdamas įmonėje, galėjo anksčiau pastebėti kokius nors neatitikimus. Bet kokiu atveju, elgiantis teisėtai visos rizikos yra valdomos, svarbu jas nustatyti, objektyviai įvertinti, parinkti tinkamas priemones ir nepasiduoti lengvabūdiškumui, kad tai smulkmena“, – kalba jis.
Advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad naujas vadovas gali ir pats tapti rizika įmonei, kuriai pradėjo vadovauti, jei jis neturi reikiamos kompetencijos ir nevaldo atsakomybės.
„Įstatymai labai aiškiai sako, kad vadovas atsako už viską, kas vyksta įmonėje. Vadovo pareigos yra daugialypės. Pirmiausia jis turi laikytis įstatymų. Antra – vadovas turi pareigą veikti įmonės interesais. Ir trečia – jam taikomos bendrosios atidumo ir rūpestingumo pareigos. Jei vadovas visas šias pareigas tinkamai vykdo, jis paprastai ir pats netampa rizika įmonei, ir neužsitraukia atsakomybės, o jei ne – įstatymai vadovą supančioja gana stipriai, tad viskas gali atsisukti prieš jį“, – komentuoja E. Rapolas.
Svarbu suvokti, kad vadovo atsakomybė paprastai kyla ne dėl rezultato, o dėl netinkamų procesų, vykdomų nesivadovaujant atidumo ir rūpestingumo pareiga. Kaip pavyzdį advokatas pateikia įmonės, sudariusios sandorių ir patyrusios nuostolių, atvejį.
„Tarkime, kad vienu atveju įmonės vadovas įsivertino situaciją, tarėsi su finansų konsultantais, teisininkais, parengė verslo planą, bet rezultatas vis tiek buvo neigiamas. Kitu atveju sprendimas dėl sandorio buvo priimtas tik spragtelėjus pirštais, nepasidomėjus kita sandorio šalimi ir neįsigilinus į visas aplinkybes. Savaime atsakomybės už nuostolį vadovui perkelti negalima, būtina pažiūrėti, ar jis padarė viską, kad to būtų išvengta. Tad pirmuoju atveju vadovo atsakomybė nekyla, o antruoju yra priešingai – vadovas privalo atsakyti už tai, kad veikdamas neatsakingai įstūmė įmonę į sudėtingą padėtį“, – aiškina pašnekovas.
