Rugsėjo 27 d. Lietuvoje jau septynioliktą kartą bus oficialiai švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Kasmet Kauno rajono savivaldybė pakviečia dirbančius pakaunėje pabūti kartu, pasidžiaugti sėkmėmis, pasidalyti rūpesčiais, pagerbia visus, o labiausiai nusipelniusius apdovanoja. Pernai medalis šventėje įteiktas Babtų seniūnijos socialinio darbo organizatorei Daliai Lideikienei.
„Tai buvo visiškai netikėta. Sėdėjome, mėgavomės švente, gražiais žodžiais. Išgirdusi savo pavardę ir kad esu apdovanojama medaliu, norėjosi ir juoktis, ir kartu verkti iš laimės. Pati stebėjausi savo reakcija. Nesu iš tų, kurie trokšta būti matomi, vis dėlto įvertinimas buvo labai malonus“, – prisiminusi šypsojosi moteris.
Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė pabrėžė: Dalia yra nuoširdi, atsakinga, mokanti konstruktyviai dirbti komandoje, tolerantiška, turinti daug kantrybės ir gerus bendravimo įgūdžius, geba išklausyti. „Ji moka atpažinti ir spręsti problemas, o tai ir yra vienas svarbiausių iššūkių dirbant socialiniame darbe. Konfliktuose vadovaujasi šaltu protu, kuris visada padeda rasti abiem pusėms tinkamą sprendimą“, – sakė M.Venslovienė.
Yra sakoma, kad socialinis darbas yra pašaukimas. „Kitaip ir būti negali. Socialinis darbas turi patikti, kas nors jame turi traukti. Žmonės greitai pajunta, kai bendraujama nenuoširdžiai. Dirbantys, nes reikia ką nors dirbti, o ne iš pašaukimo, greitai atkrinta“, – patikino D.Lideikienė.
Darbui sėmėsi žinių
Lapkritį jau bus dvylika metų, kai D.Lideikienė yra Babtų seniūnijos socialinio darbo organizatorė. Prieš pradėdama dirbti šį darbą, ji buvo lankomosios priežiūros darbuotoja, važinėjo pas senus žmones į namus. Gavusi pasiūlymą mokytis, ilgai nedvejojo, įstojo į Kolpingo kolegiją. Daliai labai patiko mokslas, todėl baigė ir išlyginamąsias studijas.
„Aš mokiausi jau dirbdama, todėl kartais padiskutuodavau su dėstytojais, nes jie pateikdavo labiau idealizuotą vaizdą. Dėstytojai sakydavo, kad kreipiasi geranoriški klientai, o iš tiesų ateina visokių: pavargusių, piktų, nelaimingų ir su visais reikia surasti bendrą kalbą, kad jie išeitų su kitokia nuotaika“, – sakė D.Lideikienė.
Atgena įvairūs rūpesčiai
Į socialinio darbo organizatorę seniūnijos gyventojai kreipiasi įvykus nelaimei, išgyvendami nepriteklius ar krizes šeimoje. „Ateina net neblaivūs, ir tu jam negali parodyti durų, tik paprašyti, kad kitą kartą ateitų neišgėręs“, – neslėpė pašnekovė.
Moteris džiaugėsi, kad labai dažnai sulaukia padėkos už pagalbą, ypač iš pagyvenusių žmonių. „Neseniai į seniūniją su keturiomis rožėmis atėjo sunkiai gyvenantis vyriškis ir, dėkodamas už darbą, įteikė po gėlę kiekvienai seniūnijos darbuotojai. Tai mus maloniai nustebino, – šypsojosi D.Lideikienė. – Labai lengva ir smagu dirbti su maloniais, geranoriškais, nuoširdžiais žmonėmis. Patinka bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, jie turi daug gyvenimiškos patirties, nuo tokių žmonių labai įsikrauni.“
Žinoma, per beveik dvylika darbo metų pasitaikė ir ne vienas skaudus atvejis. „Tarkime, šeiminiai atvejai, kur niekuo negali padėti, nieko išspręsti. Skaudžiausia buvo, kai į negalią nuo mažumės turėjusios moters laidotuves neatvyko nė vienas giminaitis, nė vienas artimasis. Į paskutinę kelionę palydėjo keli seniūnijos darbuotojai, kurie tuo metu buvo laisvesni, keli kaimynai. Mane tai labai sukrėtė. Apskritai, žmonių susvetimėjimas pastaruoju metu tikrai didesnis, – pastebėjo socialinio darbo organizatorė. Ir čia pat pridūrė: gerų akimirkų vis dėlto yra daugiau nei blogų. Jei būtų priešingai, tikriausiai būtų neįmanoma dirbti šio darbo.“
Pokyčiai – į gera
Pašnekovės nuomone, nors problemos, su kuriomis kreipiamasi į socialinio darbo organizatorių, yra panašios, kiekviena seniūnija – skirtinga. „Babtų – labai bendruomeniška, čia veikia kelios stiprios bendruomenės. Be to, ji kaimiška, mes pažįstame daugumą žmonių, nors kaita pastaruoju metu irgi yra, vieni išvyksta, kiti, įsigiję namus, atsikrausto. Pagrindinė Babtų seniūnijos socialinė problema – nedarbas“, – tvirtino D.Lideikienė.
Nors Babtų seniūnijoje yra kelios bendrovės ir įmonės, darbo vietų jose visiems neužtenka. Atokesniuose kaimuose didžiausi darbdaviai – ūkininkai, tačiau darbai pas juos – sezoniniai, baigiasi rudenį, o žiemą tenka gyventi iš santaupų arba pašalpų.
Vargingiau gyvenantys žmonės neturi savo transporto, o autobusais ne visuomet patogu ir apsimoka važiuoti į Kauną ar Kėdainius. Jaunimas šią problemą sprendžia lanksčiau, kooperuojasi, vienu automobiliu važiuoja keli, o priešpensinio amžiaus asmenims yra sudėtingiau.
„Yra žmonių, kurie sunkiau gyvena, kreipiasi dėl maisto paramos. Didelių problemų seniūnijoje neturime, praktiškai nėra girtaujančių ar asocialių šeimų, tik aštuonios rizikos šeimos. Kai pradėjau dirbti, tokių šeimų buvo išties daug, apie dvidešimt penkios. Pas mus jau kita karta užaugo. Ir galiu pasidžiaugti: nors rizikos šeimos buvo daugiavaikės, jose užaugę vaikai netapo rizikos grupės atstovais, tėra viena šeima, kurioje ir mama, ir dukra priklauso šiai kategorijai. Kaip iš tokio buvusio būrio, tikrai neblogas rezultatas. Situacijų, kai šaltuoju metu būstas būtų nekūrenamas ir nebūtų malkų, tėvai nežinia kur, penki ar daugiau vaikų namuose sėdėtų alkani, o šaldytuvas tuščias – praktiškai nėra“, – džiaugėsi D.Lideikienė.
Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena“
