Britanijos princas Charlesas (Čarlzas) beveik visą gyvenimą laukė, kada soste pakeis savo motiną, karalienę Elizabeth II (Elžbietą II), nors jai senstant perėmė vis daugiau jos pareigų ir atsakomybių.
Tačiau 73 metų vyriausiasis velionės monarchės sūnus maksimaliai išnaudojo savo, kaip ilgiausiai sosto įpėdiniu išbuvusio asmens, laiką ir ėjo savuoju keliu.
„Bėda ta, kad darbo aprašymo nėra, todėl tenka jį susikurti pačiam“, – kartą sakė jis.
2006 metais vienas buvęs jo padėjėjas atskleidė, kad virtine klausimų aktyviai besireiškiantis Charlesas save laiko „disidentu“, veikiančiu prieš vyraujantį politinį konsensusą.
Ant jo pečių gula lūkesčių našta, jo gyvenimą kamavo žema savivertė, tačiau jis nepaliaujamai siekia pasielgti teisingai.
Charlesas manė, kad jo pareiga – padėti pagerinti savo motinos globotinių gyvenimą, ir atvirai kalbėjo jam artimais klausimais, ypač apie architektūrą, aplinkosaugą, ūkininkavimą, tikėjimą ir alternatyviąją mediciną.
Dažnai jo pažiūros būdavo atmetamos ir išjuokiamos kaip ekscentriškos ar nemadingos, tačiau kiti mano, kad jomis jis užbėga daugeliui už akių.
2020 metų sausį Pasaulio ekonomikos forume Davose jis įspėjo verslo lyderius dėl klimato kaitos ir žalos aplinkai.
„Ko vertas visas papildomas pasaulio turtas, sukauptas dėl įprastinės veiklos, jei su juo nieko negalima padaryti, tik stebėti, kaip jis katastrofiškai dega?“ – klausė jis.
Savo principus jis įgyvendino pastatydamas naują miestą pietvakarių Anglijoje ir pradėdamas prekiauti ekologiškais maisto produktais.
Be to, jis užvertė vyriausybės ministrus lobistiniais laiškais įvairiais klausimais, pradedant nepakankama kariuomenės įranga ir baigiant sunkiu Patagonijos didžiadančių likimu.
Po 10 metų trukusių ginčų tie laiškai buvo paskelbti 2015 metų gegužę, o vienas komentatorius juos apibūdino kaip „paprastą sielvarto atodūsį dėl to, kad pasaulis eina šuniui ant uodegos“.
Britų satyrinis žurnalas „Private Eye“ jį praminė „Brianu“ po to, kai 1969 metų BBC dokumentinį filmą apie karališkosios šeimos kasdienį gyvenimą prilygino muilo operai.
Nepalaužiamą Charleso pasaulėžiūrą – ir tikėjimą perdirbimu – atspindi jo aprangos stilius.
Nuo penkerių metų jis nekeičia sklastymo ant šono, avi 1968 metų batus, 1985 metų apsiaustą ir dėvi nepriekaištingus, pagal užsakymą siūtus „Anderson and Sheppard“ kostiumus.
„Veiksmo žmogus“
Charlesas Philipas Arthuras George’as (Čarlzas Filipas Arturas Džordžas) gimė 1948 metų lapkričio 14 dieną Bakingamo rūmuose.
Jis tapo antruoju asmeniu eilėje į sostą ir įpėdiniu, kai 1952 metų vasario 6 dieną mirė jo senelis karalius George’as VI (Jurgis VI), o jo motina tapo karaliene Elizabeth II.
Jo vaikystės auklė Catherine Peebles (Ketrin Pibls) apibūdino jį kaip „itin jautrų, vienišą, pernelyg drovų ir mėgstantį ramius užsiėmimus, tokius kaip skaitymas ir tapyba“, berniuką.
Tėvai dažnai vykdavo į ilgas užsienio keliones, todėl jis buvo artimas su savo močiute, karaliaus George’o VI našle karaliene Elizabeth, ir savo mentoriumi, tėvo Philipo (Filipo) dėde lordu Louisu Mountbattenu (Luisu Mauntbatenu).
Charleso nuostabai 1958-aisiais, kai jam buvo devyneri metai, jam buvo suteiktas Velso princo titulas. Nuo XIV amžiaus pradžios jis skiriamas tik sosto įpėdiniui.
Sulaukęs 13 metų Charlesas buvo išsiųstas į Gordonstouną, griežtą Škotijos internatinę mokyklą, kurioje mokėsi jo tėvas. Jis buvo labai vienišas ir nekentė šios mokyklos, o metus joje apibūdino kaip „visišką pragarą“, „kalėjimo bausmę“ ir „Koldicą su kiltais“.
Tačiau 1966 metais per du semestrus vienoje Australijos mokykloje jis subrendo ir išlindo iš savo kiauto.
Charlesas mokėsi Kembridžo universiteto Trejybės koledže ir tapo pirmuoju sosto įpėdiniu, įgijusiu aukštąjį išsilavinimą. 1970 metais jis baigė studijas su žemesniu antrojo laipsnio pagyrimu.
Prieš 1969 metais Kernarvono pilyje vykusią ceremoniją, kurios metu Charlesas buvo oficialiai pripažintas Velso princu, jis mokėsi velsiečių kalbos.
1971–1976 metais jis tarnavo Karališkajame kariniame jūrų laivyne, o jo mergina Camilla Shand (Kamila Šand), aštuonis mėnesius praleidusi Karibuose, ištekėjo už savo seno draugo Andrew Parkerio Bowleso (Endriaus Parkerio Boulso), dėl ko Charlesas labai apgailestavo.
Turėdamas piloto kvalifikaciją, princas susikūrė „veiksmo žmogaus“ įvaizdį, plaukiojo banglente ir šokinėjo su parašiutu iš lėktuvų.
Iš savo 7 400 svarų sterlingų karinio jūrų laivyno išeitinės kompensacijos jis įsteigė Princo fondą, kuris iki savo 40-ojo jubiliejaus padėjo daugiau nei 825 000 socialiai remtinų jaunuolių rasti profesiją.
„Visada buvau auklėjamas rūpintis visais kitais, – sakė jis. – Visada stengiausi elgtis teisingai ir visiems elgtis teisingai.“
Spaudimas dėl santuokos
7-e dešimtmetyje jo asmeniniame gyvenime merginos tai ateidavo, tai išeidavo. Paskatintas L. Mountbatteno, 1979 metais jis pasipiršo savo mentoriaus anūkei Amandai Knatchbull (Amandai Načbul), bet ji atsisakė.
Vis didėjant spaudimui susirasti žmoną, princas būdamas 32-ejų 1981 metų vasarį po trumpos pažinties pasiūlė tuoktis 19-metei ledi Dianai Spencer (Dianai Spenser).
Tų pačių metų liepos 29 dieną Londono šv. Pauliaus katedroje įvykusios jų „pasakiškos vestuvės“ buvo transliuojamos per televiziją visame pasaulyje ir tapo viena didžiausių valstybinių švenčių per tą šimtmetį.
Pirmasis jųdviejų vaikas, princas Williamas (Viljamas), gimė 1982-aisiais, o dvejais metais vėliau pasaulį išvydo princas Harry (Haris).
Tuo metu poros santuoka jau buvo pašlijusi, Dianai susidūrus su karališkųjų pareigų spaudimu.
Abu jie nutolo nuo santuokos, o Charlesas atnaujino santykius su sena meile Camilla.
Praėjus šešiems mėnesiams po to, kai 1992 metų birželį pasirodė knyga, kurioje pateikiama kerštingos Dianos įvykių versija, pora išsiskyrė.
Charlesas atsisakė imtis atsakomųjų veiksmų vadinamajame „Velsų kare“.
Tačiau 1994 metais, kai spekuliacijos vis dar tęsėsi, jis sakė, kad santuokos iširimas buvo „paskutinis dalykas, kurio kada nors norėjau, kad įvyktų“.
Pastebimai laimingesnis
Po 1995 metų lapkritį pasirodžiusio atviro Dianos interviu BBC, jo motina paragino porą įteisinti skyrybas, ir jie tai padarė 1996 metų rugpjūčio 28-ąją.
1997 metais Diana žuvo automobilio avarijoje.
Iš pradžių priešiškai nusiteikusiai visuomenei Camilla palaipsniui buvo pristatyta kaip neatsiejama Charleso palydovė.
Apie jųdviejų sužadėtuves buvo paskelbta 2005 metais, o apklausos rodė, kad žmonės pritaria šiai santuokai. Jie susituokė 2005 metų balandžio 9-ąją Vindzoro rotušėje per civilinę ceremoniją. Camilla tapo Kornvalio kunigaikštiene.
Nuo to laiko Charlesas tapo pastebimai laimingesnis su savo „mieląja žmona“ šalia ir tapęs seneliu.
Anksčiau šiemet karalienė išsprendė opų klausimą, kuo Camilla taps, kai Charlesas taps karaliumi, ir leido ją vadinti „karaliene konsorte“.
Pora sakė, kad jie „giliai suvokia, kokią garbę reiškia mano motinos noras“, o Charlesas gyrė Camillą už tai, kad ji visą laiką buvo jo „tvirta atrama“.
Pirmasis Charleso anūkas gimė 2013 metais, tai buvo Williamo sūnus George’as (Džordžas). 2015 metais Williamui su žmona gimė Charlotte (Šarlotė), o 2018 metais – Louisas (Luisas). Harry sūnus Archie (Arčis) gimė 2019 metais, o dukra Lilibet – 2021-aisiais.
Charlesas atidžiai domėjosi, kaip auga anūkai, nors, kaip pranešama, Harry palikus karališkąjį gyvenimą ir persikėlus gyventi į Jungtines Valstijas, jiedu nutolo.
Iš ten Harry pažėrė daug kritikos, įskaitant ir dėl to, kad jo tėvas ir brolis yra įkalinti karališkojo gyvenimo suvaržymų ir kad jis ištisus mėnesius nesikalbėjo su savo tėvu.
2020 metų kovą, kai Britanijoje ir visame pasaulyje dėl koronaviruso pandemijos buvo paskelbta karantinų, Charleso COVID-19 testas buvo teigiamas, tačiau jam pasireiškė tik lengvi simptomai.
Šį vasarį jis vėl buvo užsikrėtęs COVID-19.
Ketvirtadienį Klarenso rūmai patvirtino, kad naujasis Didžiosios Britanijos karalius bus oficialiai vadinamas Charlesu III (Karoliu III).
Anksčiau svarstyta, kad karalienės Elizabeth II įpėdinis gali pasirinkti kitą karaliaus vardą.
Redaktorė Rūta Androšiūnaitė
BNS
