Kunigų knygoje skaitome: „Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: ‘Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas’“ (Kun 19, 1–2). Į kokį šventumą Dievas kvietė izraelitus ir kas sudaro šventumo esmę? Pakvietęs žmones į šventumą, Dievas nurodė, kaip jo siekti: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui, nekeršysi, bet mylėsi artimą kaip save patį“ (plg. Kun 19, 17–18).
Apaštalas Paulius pateikia svarų argumentą, kodėl mes privalome siekti šventumo: „Broliai, argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16).
Dievo šventovę mumyse niokoja tik nuodėmė. Jei su ja nekovojame, jei suklydę neskubame atsiprašyti Dievo, tuomet kalbėti apie Dievo meilę dar per anksti. Dievo meilė reikalauja, kad stropiai saugotume savo širdis nuo blogio ir būtume išsiugdę įprotį suklydę tuojau atsiprašyti Dievo.
Siekiant šventumo pagrindinis reikalavimas – saugotis nuodėmės, tai yra viso to, kas prieštarautų Dievo meilei. Dar kartą prisiminkime ant Sinajaus kalno duotą Dekalogą, kurio įsakymai aiškiai įvardija, ko mus mylintis Dievas nori iš kiekvieno žmogaus. Svarbiausias Dekalogo įsakymas yra meilės įsakymas: „Mylėsi Dievą visa širdimi, o artimą kaip save patį.“
Prisimenu, vaikystėje tėvai mokė vakare sukalbėti vieną poterėlį, t. y. maldeles: Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui ir Tikiu, ir būtinai reikėjo sukalbėti Dešimt Dievo įsakymų. Tokiu būdu vaiko sąmonėje buvo įtvirtinamas supratimas, ko būtinai reikia, norint likti ištikimam Dievui.
Meilės įsakymas visų pirma reikalauja atsigręžti į tuos, kuriems labiausiai reikalinga mūsų pagalba. Tai žmonės, atsidūrę gyvenimo pakraščiuose ir nesugebantys sau padėti. Šių žmonių negalima palikti, kad jais pasirūpintų meilės tarnystei angažavęsi karitiečiai ar maltiečiai; pagalba vargstantiems turi rūpėti kiekvienam iš mūsų.
Šiuo metu galima tiesiog žavėtis, kaip mūsų tautiečiai atsiliepė į pagalbą, reikalingą Ukrainos žmonėms. Per trumpą laiką suaukojo per 7 milijonus eurų, kad būtų nupirkti apsaugai reikalingi radarai.
Vykdant Dievo duotą meilės įsakymą, sunkiausias slenkstis, kurį reikia peržengti, – tai meilė priešams. Šį reikalavimą Jėzus išskirtinai pabrėžė: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 43–45).
Gražų priešų meilės pavyzdį yra palikęs palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, kuriam teko pakelti visus tardymo sunkumus. Stalino laikais buvo įprasta, kad suimtuosius tardydavo naktimis, tokiu būdu bandydami palaužti kalinio valią ir išgauti prisipažinimą dėl nepadarytų nusikaltimų. Palaimintasis Teofilius, matydamas, kaip nuo nemigos kamuojasi jo tardytojas, švelniai pareiškė užuojautą, kad dėl jo, kalinio, jis turi kentėti. Užuojauta palietė tardytojo širdį, ir kitą naktį tardymo metu jis pasiūlė kaliniui savo atsineštą sumuštinį.
Pasitikrinkime, kaip mes vykdome meilės įsakymą ir kokią Dievo šventovę esame pastatę savo širdyje.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
