Jėzus savo mesijinės tarnystės pabaigoje kalbėjo apie paskutinius laikus, kai Žmogaus Sūnus teis visus pasaulio žmones; primygtinai ragino budėti ir būti pasirengusiems jį sutikti: „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. <…> jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 42.44).
Jėzaus palyginimas apie dešimtį mergaičių, pakviestų į vestuvių pokylį, turėjo palengvinti klausytojams suvokti, kaip rimtai reikia ruoštis susitikimui su Dievu. Penkios mergaitės buvo protingos ir, pasiėmusios žibintus, neužmiršo pasiimti alyvos. O kitos penkios buvo paikos ir nepasirūpino, ar žibintai turi alyvos. Kol gęstant žibintams jos ieškojo alyvos, atvyko jaunikis ir durys buvo uždarytos; paikosios mergaitės liko už durų. Baigdamas pasakoti šį palyginimą, Jėzus dar kartą įspėjo: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13), kada ateis Viešpats
Vestuvių pokylis simbolizuoja amžinojo gyvenimo Dievo artumoje džiaugsmą. Dabartinis žemiškasis gyvenimas yra panašus į kelionę nakties metu – akivaizdžiai nematome, kas mūsų laukia po mirties. Šioje kelionėje svarbu turėti žibintą – tikėjimo nušviestą protą ir rūpintis, kad šis žibintas neužgestų.
Pavojus užgesti mūsų žibintui yra labai realus. Dabartinė sekuliari kultūra per televiziją, internetą ir socialinius tinklus gesina mūsų žibintą; skatina mąstyti tik apie šią žemiškąją tikrovę, kaip joje sėkmingiau įsikurti ir mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. Tikėjimo žibintą gesina ir kūno polinkiai, kurie mūsų dėmesį bando prikaustyti tik prie malonumą ar naudą teikiančių laikinų dalykų.
Kas yra toji alyva, padedanti žibintui neužgesti? Visų pirma, tai meilės santykis su Dievu, kurį vadiname pašvenčiamąja malone. Šį santykį silpnina laisvai daromos nuodėmės, o sunkios nuodėmės jį visiškai nutraukia. Todėl didžiausias mūsų rūpestis privalo būti pašvenčiamosios malonės saugojimas, o ją praradus – kuo greitesnis susigrąžinimas per Sutaikinimo (Atgailos) sakramentą.
Geras santykis su Dievu tiesiog reikalauja geros maldos, kasdienio pokalbio su mus mylinčiu dangaus Tėvu. Jėzus net mokė, kaip turime melstis; turime jo išmokytą nuostabiai gražią maldą „Tėve mūsų“. Tačiau gerai maldai reikia ne tik gražių žodžių, bet ir mūsų širdies. Todėl reikia pastangų, kad per dieną kas kartą prisimintume Dievą ir jam pasakytume, jog jį mylime ir juo pasitikime.
Mūsų tikėjimo žibintui ypač reikalinga sakramentinė alyva; visų pirma, Eucharistija. Kas dažnai priima Eucharistiją, kas skiria nors ir nedaug laiko Eucharistijos adoracijai, kas brangina Mišių auką, tas turi garantiją, kad jo tikėjimo žibintas niekuomet neužges.
Nuoširdus bendravimas su Dievu per maldą ir sakramentus kreipia mus į meile grindžiamą bendravimą su žmonėmis, o artimo meilė savo ruožtu visuomet lengvina bendravimą su Dievu.
Viešpats pasitiks mus valandą, kurios nežinome, todėl ne tik šį sekmadienį, bet ir dažnai maldaukime, kad susitikimo valandą išgirstume: „Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 23). „Ilgisi tavęs mano gyvastis, Viešpatie, mano Dieve!“ (Ps 62, 2).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
