Įpusėjus žiemai ir tik prasidėjus 2017-iems metams, Kauno miesto kamerinis teatras pristato dar neregėto formato spektaklį-liudijimą „Samurajaus knyga“. Premjera įvyks sausio 27 d. 18 val. atsinaujinusiame Kauno miesto kameriniame teatre. Apie spektaklį, pjesę ir visa ko pradžią – pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi ir aktoriumi Jurgiu Marčėnu.
Interviu su režisieriumi A Jankevičiumi
Kas yra „Bad Rabbits“ ir kokiomis aplinkybėmis susikūrė šis plataus meninio profilio sindiktas?
Susikūrimas buvo dvejopas. Vienu momentu kūrybinėje veikloje pajutau vidinę tuštumą ir nepasitenkinimą teatrinėmis galimybėmis. Žmonės, kurie dabar sudaro „Bad Rabbits“ branduolį, taip pat pajuto, kad negali išsisakyti. Kadangi aš buvau alkstantis, jie buvo alkstantys, šovė mintis dėl sindikato. Impulsas jam atsirasti buvo kelionė į Turkiją, į gatvės teatro dirbtuves. Viskas įvyko labai netikėtai – vasarą surinkau septynių žmonių komandą ir mes išskridome į Turkiją. Anksčiau taip pat turėjau patirties įvairiausiose dirbtuvėse, ypač vasaros. Žinojau, kad jei dirbtuvės vyksta egzotiškesniame krašte nei Lietuva, tai – tuščias laiko gaišimas, nes visi atvažiuoja paatostogauti, bet ne dirbti. O aš nebuvau nusiteikęs tinginiauti. Vienam iš dabartinių „Bad Rabbits“ narių pasiūliau važiuoti ne vien kaip studentams su dėstytoju, bet kaip partizanams. Nutarėme, kad reikia susikurti vėliavą, kad Turkijoje galėtume užlipti ant dangoraižio ir pamojuoti. Tuomet virtualiai, per feisbuką, buvo pradėta kurti vėliava su logotipu. Griežtai pasakiau, kad ant partizaninės vėliavos turi būti triušis – Bad Rabbitas.
O kodėl triušis?
Ir manęs klausė kodėl. Tai – mūsų savarankiško, bendros jausenos ir žmogiškos psichologijos pagrindo simbolinis atspindys. Triušis – bailus gyvūnas, susitaikęs ir prisitaikęs prie savo gyvenimėlio. Paėda kopūstų ir nieko neveikia. Dar gali būti mielas. O blogas triušis yra opozicija jam. Tai triušis, supratęs savo bukumą ir nebenorįs tokiu būti. Šis triušis nebūtinai daro blogus darbus, bet jis kritiškas. Bad Rabbitas pasitraukia iš taikių triušių narvo, eina į apkasą ir užsiima anarchistine veikla.
O kaip vyko narių įšventinimas į „Bad Rabbits“ sindikatą?
Maždaug po pusantros savaitės logotipo paieškų jis atsirado toks, koks yra ir dabar afišuojamas. Mes atsispaudėme vėliavą. Apie tai, kad ji yra, žinojo tik du žmonės – aš ir Birutė Belada Tauterytė. Nuskridę į Turkiją, po kelių dienų įvykdėme narių inauguraciją. Ta proga buvo surengtas performansas virtuvėje (juokiasi). Inauguracijos metu buvo maždaug 37 laipsniai karščio, mes sudegėme visas virykles, virtuvėje didingai mirguliavo liepsnos ir garbingai pakabinome triušių partizanų vėliavą. Broliai airiai parūpino airių ašarų ir taip šeši žmonės buvo „įšventinti“ į „Bad Rabbits“ riterius. Taigi oficialus „Bad Rabbits“ krikštas įvyko 2012 m. rugpjūčio 1 d. Eskišechiro mieste, Turkijoje.
„Bad Rabbits“ įkvėpti Che Guevaros, Simono Bolivaro ir Fidelio Castro. Šių personų idėjos ir atsispindi performansuose?
Taip, kalbant konkrečiai, šiuos personos įkvepia aistra keisti ir keistis. Performansų ideologija nelabai susijusi su politika. Aš savęs nepriskiriu nei prie kairiųjų, nei prie dešiniųjų, nei dar kažkur. Galima sakyti, esu apolitiškas. Nes visa politika yra vienas didelis the same shit.
Sindikato veikla atrodo gan mistifikuota. Lietuvoje 2012-iais nieko nebuvo girdėti apie „Bad Rabbits“ komandą. Kodėl?
Nei tais metais, nei dabar mūsų veikla Lietuvoje nėra per daug matoma. Taip yra dėl to, kad „Bad Rabbits“ egzistuoja daugiau kaip priebėga, tarsi celė ateiti ir pabūti kitokiu. Kuomet aš pasiūliau „Bad Rabbits“ idėją, pasakiau, kad įsivaizduoju tai kaip laisvų, protingų žmonių susibūrimą, kur jie gali ateiti ir padaryti kažką, ko dėl vidinių arba išorinių priežasčių negali padaryti jokiame teatre. Pirmenybė čia teikiama formatui, kuris netelpa į jokius rėmus. Iš pat pradžių pabrėžiau, kad jokiu būdu nesiekiu ir nenoriu iš „Bad Rabbits“ kurti teatro. Teatro su repertuaru ir pan. Tikrai nenorėjau įsivelti į visą šį teatrinį ratą.
Kalbant apie naujausią „Bad Rabbits“ darbą ,,Samurajaus knyga“, smalsu, kaip pavyko rasti tokį unikalų dokumentą – berniuko dienoraštį?
Viename name mes ieškojome daiktų ir netikėtai radome sąsiuvinį. Tai buvo sąsiuvinis – dienoraštis, dokumentas su piešiniais ir aprašais. Susitikus su Tomo Lašo tėvais paaiškėjo daug dalykų, kas jis, kas jie, kas yra šeimininkas bei kas esame mes. Pirmasis eskizas buvo pristatytas vienintelį kartą 2015 m. gruodžio 10 d. „Kablyje“, Vilniuje. Ruošėme interaktyvų performansą „Lyderis“, kurio esmė buvo žaidybine, miuziklo forma pamokyti žmones, kaip išsirinkti gerą lyderį. Buvome pasiruošę planą, scenarijų, bet užstrigome su lyderių pateikimu – supratome, kad tai, kaip norime pateikti tą lyderių kalbų dalį, bus labai neįdomu. Jeigu iš to pradėsime daryti teatrą, tai nebeturės prasmės. Pakliuvome į aklavietę.
Bemąstydamas apie tą lyderį, prisiminiau Samurajų kodeksą, „Hagakurės“ knygą ir Tomo Lašo sąsiuvinį. Tuo momentu man atėjo nušvitimas: berniukas, samurajų kodeksas, visa kita. Atsisėdau, pabandžiau suredaguoti ir išplėsti sąsiuvinio turinį, parašiau gal dešimt puslapių. Daviau tekstą paskaityti Jurgiui. Jam paskaičius tapo akivaizdu, kad tai istorija apie lyderius, tai susiję su lyderyste. Tuomet nusipirkau daug Red bullio ir visas spektaklio tekstas atsirado per keturias naktis.
Be to, kuomet gliaudėm interaktyvų performansą „Lyderis“, pajutau, kad „Bad Rabbits“ jau yra persisotinę interakcija. Tarsi su ta interakcija pradedame patys save valgyti. Tada pasiūliau Jurgiui daryti visiškai priešingai – jokios interakcijos, jokio teatro, tik žodžiai. Pirminė inspiracija buvo monologas, vėliau tas monologas virto nebe vien monologu, bet keliais monologais su dialogų intarpais. Dabar spektaklio tekstas yra daugiau istorija, prezentacija, liudijimas, bet jis ne interaktyvus – žaidybinis. Visų pirma tai yra kilni ir negailestinga istorija. Taip ir gimė „Samurajus“.
Tomui Lašui taip pat reikėjo gyvenimiškojo vedlio – lyderio?
Taip, juk Tomas Lašas yra pirmasis Lietuvos samurajus ir jis vadovaujasi Samurajaus kodeksu. Vienas priesakas iš „Hagakure. Slaptosios samurajų knygos“ byloja, jog samurajus privalo paklusti savo šeimininkui. Samurajaus gyvenimo tikslas – tarnauti savo šeimininkui. Jeigu samurajus šeimininko neturėdavo, jis nerealizuodavo savo funkcijos ir neužsitarnaudavo pagarbos. Dažniausiai neturintys šeimininko samurajai tapdavo klajokliais, daugelis jų pasidarydavo plėšikais, jie buvo vadinami roninais.
Bet, iš esmės, pati samurajaus ruošimo ideologija yra ta, kad tu neturi išklysti iš samurajaus kelio. Tas kelias turi labai aiškius apibrėžimus, ką turi ir ko neturi daryti (t. y., neleisk kitiems savęs aplenkti samurajaus kelyje. Visada būk naudingas savo šeimininkui. Nepamiršk sūnaus pareigos tėvams. Rodyk atjautą ir padėk žmonėms). Paskaičius „Slaptąją samurajų knygą“, Tomo Lašo tikslas yra stoti akistaton su savo šeimininku. Jo misija, kad šeimininkas žinotų, jog jis yra pasiruošęs atiduoti save jam. Kadangi Tomas Lašas yra esamojo laiko žmogus, turintis svajonę, ši aplinkybė sukuria labai savotišką samurajaus kodekso ir nūdienos samplaiką.
Tikras samurajus be šeimininko tėra tik šuo?
Taip, tik šuo.
Norėjosi „Samurajų“ uždaryti į intymesnę erdvę?
Taip, norėjome intymesnės erdvės. Kaip jau minėjau, kuomet eskizą darėme „Kablyje“, mes jį rodėme Čiobrelių salėje. Tuo metu salė buvo remontuojama ir labai stipriai pajutome, kad ji netinkama. „Samurajui“ nereikia griuvėsių aplinkui. Taip pat šiame spektaklyje mes neflirtuojame su aplinka ir architektūra. Jutome visiškai neutralios „juodos dėžės“ poreikį, buvo kilusi mintis „Samurajaus knygą“ rodyti kokiame nors bute – svečių kambaryje ar virtuvėje. Vis dėlto nusprendėme, kad labiausiai tiktų visiškai neutralus, nedidelis teatriukas.
Tai pirmasis „Bad Rabbits“ projektas Kaune? Ar dėl neutralios erdvės poreikio buvo pasirinktas Kauno miesto kamerinis teatras?
Taip, tai yra pirmas „Bad Rabbits“ kartas Kaune. Iš pradžių neturėjome konkrečių minčių apie Kamerinį teatrą, bet sužinojau apie rezidentūros programą ir pagalvojau, kodėl gi ne? Kauno miesto kamerinis teatras buvo atviras bendradarbiavimui visomis prasmėmis. Mes ištiesėme ranką, jie ją paėmė. Mums yra svarbu pamatyti publiką, pamatyti žmones, kurie ateina.
Šiame spektaklyje pasirodys didžioji dalis „Bad Rabbits“ narių?
Spektaklyje vaidins trys „Bad Rabbits“ partizanai: Linas Jurkštas, Birutė Belada Tauterytė ir Jurgis Marčėnas. Spektaklį sudaro dvi dalys, bet tai nereiškia, kad tai spektaklis su pertrauka. Pirmojoje dalyje atskleidžiamos aplinkybės, atvedusios Tomą Lašą iki susitikimo su šeimininku. Čia jis per piešinius pasakoja savo istoriją. O antroje dalyje išvysime Tomo Lašo tėvus ir jų santykius. Sufleruoju, jog ten veiksmas vyksta jau ne Lietuvoje, bet Briuselyje.
Interviu su aktoriumi J. Marčėnu (Tomu Lašu)
Koks yra tavo vaidmuo spektaklyje „Samurajaus knyga“? Žinau, kad ten būsi berniukas vardu Tomas Lašas, tai išgalvota asmenybė ar tikra?
Netikrų asmenybių nebūna.
Vaikai kartais būna atsiskyrę, nes jaučiasi nesuprasti. Ar Tomas Lašas taip pat jaučiasi atstumtas aplinkinių?
Tomas Lašas gyvena suaugusio žmogaus gyvenimą būdamas vaikas. Jis yra nusistatęs labai daug taisyklių, kurių nevalia laužyti. Greičiausiai jam yra liūdna dėl to, kad jo nesupranta. Na, neliūdna. Jis nesupranta, kodėl jo nesupranta. Nes jis mąsto taip, kaip ir turi būti.
O tėvai supranta, kad jis yra kitoks?
Tėvai patys geriausi. Jie priima jį tokį, koks jis yra. Tomo Lašo akimis, tėvai yra vedlys. Tėvai – ieties kotas ant kurio užmautas ietigalis. Jo tikslas yra ietigalis – šeimininkas. Per tėvus, per jų požiūrio kampą jis brėžiasi savo gyvenimo kelią. Yra keli ingredientai, kurie sudaro Tomo Lašo gyvenimo istoriją: knyga, kodeksas, tėvai ir aplinka. Tomas Lašas yra suaugusio žmogaus prototipas, kuris modeliuoja savo gyvenimą ir gyvenimiškus siekius.
Įsiterpia Agnius Jankevičius: Vaikai labai greitai nori suaugti, bando žaisti suaugusių taisyklėmis.
Tai kokio amžiaus būtų Tomas Lašas, jeigu jis nebūtų įkalintas vaiko kūne? Kiek jo sielai metų?
Tomui Lašui yra 10 metų, daugiau būti negali. Taip parašyta ant gimimo liudijimo. Kai sužinojau apie interviu, važiavau namo ir galvojau, kaip reikėtų apibūdinti „Samurajaus knygą“. Apie ką ši istorija? Ir kalbant nuo Jurgio, o ne nuo Tomo Lašo. Ir net ne nuo Jurgio, kuriančio šį spektaklį, bet nuo žiūrovo. Vienu sakiniu – vaikas atsirado tokiose aplinkybėse, kur jis neturėjo pasirinkimo nuspręsti, ar jo siekiamas tikslas yra teisingas. Jis savarankiškas, bet jo suvokimas yra labai paveiktas. Jis nespėjo užaugti, kad galėtų į save pasižiūrėti iš šono. Jis žiūrėjo į save iš šono žaidimo taisyklėse, neišlipdamas iš taisyklių rato. Tai turbūt yra liūdniausia šios istorijos dalis. Visas jo siekis, valingumas yra be galo žavus, užkrečiantis. Tačiau, žiūrint iš šono, tai liūdna istorija. Man dešimties metų rūpėjo smėlio dėžė ir obuoliai pavasarį. O čia žmogui rūpėjo tokie siekiai, kurių aš dar dabar neturiu.
Įsiterpia Agnius Jankevičius: O man rūpėjo neteisybės ir „Na palauk“.
O pats nerašei dienoraščio būdamas vaikas?
Bandžiau, bet buvo labai juokinga. Vieną dieną parašiau ir pasijaučiau labai kvailai. Parašiau: „Labas dienorašti, grįžau iš mokyklos. Pavalgiau plovo. Buvo skanu.“ Ir viskas, daugiau nieko neparašiau. Dabar tai atrodo absurdiška – bendrauji su negyvu daiktu, galvodamas, kad tai esi ne tu. Bet iš esmės bendrauji su savimi. Aš negavau atgalios nieko, pats sau nedaviau nieko ir iš to sąsiuvinio nieko negavau. Todėl ir numečiau.
Dienoraštis iš esmės yra gerai ar blogai?
Dažnai dienoraštis lieka kaip palikimas tavo giminei. Jeigu esi pajėgus iš tikrųjų dokumentuoti, tai yra naudinga. Dabar dokumentuoti mums nebe taip aktualu, tarsi dienoraštis praranda savo pradinę reikšmę. Tačiau tai – svarbus dalykas, galintis tapti istorija ir įkvėpimo šaltiniu.
Tai Tomas Lašas – pirmasis ir paskutinis samurajus Lietuvos istorijoje?
Taip, pirmasis samurajus Lietuvos istorijoje.
Tomas Lašas sieks taip pat tapti kažkieno šeimininku – sensėjumi?
Taip, sensėjumi. Nors spektaklio medžiaga yra įkvėpta Samurajaus kodekso, kalbama ir apie kitus dalykus už samurajaus rėmų, apie tai, kas supa jo kelią. Šiomis dienomis samurajumi būti labai sunku, nes šeimininkai kitokie. Kai pagalvoji, kuomet paskutinis samurajų būrys Japonijoje prieš ginklus ėjo. Va ten buvo dėl ko kovoti.
Ar sutinki su teiginiu, kad tikras samurajus be šeimininko tėra tik šuo?
Tikras samurajus laikosi kodekso – jeigu nesilaikytų, nebūtų samurajus. Todėl taip, be šeimininko jis yra šuo.
Tad galima teigti, jog Tomas Lašas kol kas dar jaučiasi kaip šuo, nes vis dar ieško šeimininko?
Ne, visame kelyje jis buvo labai stiprus samurajus ir vykdė viską pagal kodeksą. Taip kaip reikėjo vykdyti, jis tuo momentu šunimi nebuvo, bet… Nenoriu visko išduoti, lai tai būna intriga.
Greta Dainytė
