Išėjimo knygoje pasakojama apie izraelitų kelionę iš Egipto į laisvę (žr. Iš 16, 2–15). Kelionės pradžioje visi buvo laimingi, kad pagaliau nereikės Egipte vergauti, – laisvė visuomet žavi. Tačiau greitai nuotaika pasikeitė, kai pradėjo trūkti maisto. Izraelitai ėmė priekaištauti Mozei: „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties! Juk išvedėte mus į šią dykumą visą bendriją badu numarinti!“ (Iš 16, 3). Dievas pažadėjo Mozei parūpinti žmonėms maisto. Vakare izraelitų stovyklą apdengė putpelės, o rytą jie galėjo prisirinkti manos grūdelių. Mozė kalbėjo izraelitams: „Tai duona, kurią Viešpats davė jums valgyti“ (Iš 16, 15).
Šis Išėjimo knygos pasakojimas kviečia mus pasitikėti Dievo Apvaizda. Reikia pasitikėti Dievo globa, ypač tais momentais, kai susiduriame su dideliais sunkumais ir kančia. Dievas gali leisti mums pakentėti, nes kančia išgrynina mūsų santykį su Dievu: tikime ir mylime Dievą ne dėl mums teikiamų gėrybių, bet dėl to, kad jis yra mūsų Kūrėjas ir Tėvas, o mes – jo vaikai.
Apaštalas Paulius laiške Efezo krikščionims aiškiai kalba, koks privalo būti mūsų santykis su Dievu. „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 22–24).
„Senojo žmogaus“ gyvenimas yra grįstas savo norų ir kūno įgeidžių tenkinimu. Jis mano, kad bus laimingas, jei patenkins visus savo įgeidžius. Panašiai mąsto šių dienų save moderniu laikantis žmogus, kuris siekia atmesti bet kokį savęs apribojimą.
Apaštalas Paulius kviečia mus apsivilkti „nauju žmogumi“. Naujas žmogus yra pasiryžęs gyventi tiesoje ir meilėje ir vykdyti tai, ko Dievas iš jo nori. Tai nelengvas kelias, ir be Dievo pagalbos žmogus būtų nepajėgus juo eiti. Žmogus būtų gundomas, kaip anuomet izraelitai, pykti ant Dievo ir tų, kurie pakvietė išsižadėti savimeilės ir gyventi Dievo valios šviesoje.
Kokiu būdu Dievas mus stiprina? Sunkumų išgyvenančiam žmogui labai svarbu žinoti, kad jis nėra Dievo užmirštas, bet nuolatos jo lydimas. Tikėjimas į Dievo Apvaizdą yra tarsi uola, ant kurios stovi kenčiantis žmogus. Šitai galėtų paliudyti mūsų tremtiniai, kurie nublokšti į Sibirą ir patirdami didžiausią vargą ištvėrė tik todėl, kad tikėjo į Dievą ir meldė jo globos. Galėčiau paliudyti ir iš savo patirties, kai pradžioje KGB kalėjime, vėliau – Uralo lageriuose ir Sibire didžiausias ramstis buvo tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu. Dievu pasitikintis žmogus tampa labai atsparus visokioms gyvenimo negandoms.
Po antrojo duonos padauginimo stebuklo, jau baigiantis žemiškajai kelionei, Jėzus kalbėjo: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Į žydų prašymą duoti tos dangaus duonos Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35).
Šia dangaus Duona mes esame maitinami, kai švenčiame Mišias ir priimame Eucharistiją. Gyvasis Dievas ateina pas mus, kad stiprintų mūsų dvasines jėgas. Kas dažnai stiprinasi šia dangaus Duona, tas visuomet turės jėgų pakelti bet kokias gyvenimo negandas.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
