Šimtas dienų, prabėgusių po Rusijos invazijos į Ukrainą, faktiškai „nušlavė” visą Rusijos vidaus politiką – jei politiką suprantame klasikine šio termino prasme kaip visuomenės idėjų konkurenciją ir jų kovą dėl pergalės rinkimuose.
Reikšminga tai, kad praėjusį mėnesį (gegužę) partijos „Teisingoji Rusija” lyderis Sergejus Mironovas paragino visiškai atšaukti 2022 m. rugsėjo mėn. balsavimą, kuomet turi būti išrinkti 15 gubernatorių ir 6 regioniniai parlamentai. S. Mironovas teigė, kad „specialiosios karinės operacijos [taip eufemistiškai Rusijoje vadinamas karas]” sąlygomis politinė konkurencija „skaldo šalį”; šiandien visi turi palaikyti prezidentą, o pinigus, kurie būtų išleisti rinkimams surengti, vietoj to reikėtų nukreipti kariuomenės reikmėms (Interfax, gegužės 17 d.).
Tačiau Kremlius nepaisė savo ištikimo sąjungininko raginimo ir nutarė palaikyti patogų demokratijos fasadą virš vis labiau autoritarinės Rusijos sistemos. Šiandien rinkimai nekelia jokio pavojaus valdžiai – opozicijos kandidatai paprasčiausiai neturi galimybės dalyvauti dėl daugybės veikiančių rinkimų „filtrų”.
Visi Kremliaus paskirti gubernatoriai vieningai pritarė „specialiajai karinei operacijai”, ir nė vienas Valstybės Dūmos deputatas nebalsavo prieš. Egzistuoja tik dvi išimtys: prieš karą pasisakė pavieniai regioninių parlamentų deputatai Komi Respublikoje (Region.Expert, kovo 1 d.) ir Primorsko krašte (Sibir.Realii, gegužės 27 d.). Įdomu tai, kad abu protestuotojai atstovauja Komunistų partijai, nors Maskvoje šios partijos vadovybė besąlygiškai remia karą. Šie priešingai nusiteikę deputatai tikriausiai sąmoningai atspindėjo savo vietinių bendruomenių, kurios dažnai nesutinka su centru, bet turi ribotas galimybes išreikšti savo interesus dėl Rusijoje galiojančio regioninių politinių partijų draudimo, nuomonę.
Staigus cenzūros apribojimų didinimas, kai net už šūkį „Mes už taiką” gali būti persekiojama (BBC News-Rusijos tarnyba, kovo 30 d.), žymi prezidento Vladimiro Putino režimo transformaciją iš autoritarinio arčiau totalitarinio. Jei Kremliaus autoritarizmui buvo būdingas politinių oponentų slopinimas, tai dabar režimas apskritai nebepripažįsta jokio teisinio oponentų statuso. Šiandien Rusijoje faktiškai neegzistuoja jokia teisėta opozicija, o laisva politinė diskusija galima tik tremtyje. Nuo šių metų pradžios iš šalies išvyko beveik keturi milijonai rusų (RBC, gegužės 7 d.).
Situacija primena sovietinius laikus iki perestroikos, kai legalios politinės diskusijos taip pat buvo iš esmės neįmanomos – bet kokia valstybinės ideologijos kritika užtraukdavo baudžiamąjį kaltinimą „antisovietizmu”. Tačiau, kitaip nei vėlyvuoju sovietmečiu, V. Putino kvazitotalitarizmas yra įžeidesnis ir agresyvesnis.
O buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kuris iš „liberalo” virto vienu iš imperinių „gudruolių”, tiesiai šviesiai pareiškė, kad branduolinio karo galimybės neigimas yra „klaidingas”.
Be to, dabartinė Rusijos ideologija, jei tokią galima identifikuoti, sumaišo visus imperinius šalies istorijos etapus (ir sovietinį, ir carinį); o Kremliaus ekspansionistinės politikos kritika vaizduojama kaip „rusofobija”. Federacijos Tarybos (Rusijos senato) pirmininkė Valentina Matvijenko neseniai pareiškė, kad atkurti santykius su Vakarais įmanoma tik tada, jei pastarieji nustos „stabdyti Rusiją” (RIA Novosti, birželio 2 d.). O buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kuris iš „liberalo” virto vienu iš imperinių „gudruolių”, tiesiai šviesiai pareiškė, kad branduolinio karo galimybės neigimas yra „klaidingas” (RBC, birželio 3 d.).
Iš likusių Rusijos politikos mokslų institucijų viena įtakingiausių yra Užsienio ir gynybos politikos taryba (SVOP), įkurta prieš 30 metų, iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo. Jos dalyviai išgyveno panašią ideologinę evoliuciją kaip ir likusi politinė sistema – nuo Rusijos integracijos į išsivysčiusį šiuolaikinį pasaulį pateisinimo iki radikalaus priešinimosi jai.
Ir šiandien šis „Rusijos politinės klasės elitas” daugiausia dėmesio skiria dabartinio neoimperinio Kremliaus kurso motyvų ir pateisinimui. Gana išraiškingas buvo gegužės 14-15 d. įvykęs 30-asis SVOP susirinkimas, kuriame dalyvavo užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas (Globalaffairs.ru, žiūrėta birželio 3 d.).
Susirinkusieji aptarė Rusijos padėtį po įsiveržimo į Ukrainą ir aštrią konfrontaciją su išoriniu pasauliu. Pirmaujantys Rusijos politologai, tarp jų Dmitrijus Treninas (vadovaujantis Carnegie Maskvos centrui, kuris yra Vašingtone įsikūrusio Carnegie tarptautinės taikos fondo filialas), ragino Kremlių įsitraukti į „totalinį karą”. Savo pastabose D. Treninas tiesiogiai pavadino Vakarus „priešu”, su kuriuo „kompromisas neįmanomas” (Globalaffairs.ru, gegužės 20 d.).
SVOP garbės pirmininkas Sergejus Karaganovas anksčiau išreiškė įsitikinimą, kad Vakarai „pradės byrėti” konfrontuodami su Rusija. Toks požiūris tapo būdingas šiandieniniams oficioziniams Rusijos ekspertams. Jie dabar retai pateikia kokių nors objektyvių įrodymų savo vertinimams pagrįsti. Iš tiesų, nepaisant to, kad pirminis „blickirigas” prieš Ukrainą nepavyko, Karaganovas vis dar įsitikinęs, kad Rusijai pavyks „demilitarizuoti” šią šalį ir atvesti į valdžią joje „draugišką vyriausybę” („Rossijskaja gazeta”, balandžio 12 d.).
jei Ukrainai, padedamai Vakarų Lend-Lease, pavyks atremti Rusijos agresiją, tai lems galutinį pačios Kremliaus imperijos žlugimą – taigi šis karas gali būti paskutinis.
NVS šalių instituto direktorius Konstantinas Zatulinas Kremliaus „specialiosios karinės operacijos” poreikį aiškino teigdamas, kad Ukraina „išdavė” Rusiją, nusprendusi vykdyti nepriklausomą užsienio politiką. Žinoma, istorijos ironija yra ta, kad 1991 m., kai iš subyrėjusios Sovietų Sąjungos buvo sukurta Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS), ši tarptautinė organizacija specialiai deklaravo visų savo narių teisę vykdyti nepriklausomą politiką. Bet kuriuo atveju, V. Zatulino netiesioginis pripažinimas, kad pralaimėjimas kare prieš Ukrainą leistų suabejoti tolesniu Rusijos egzistavimu, yra akivaizdus (Globalaffairs.ru, gegužės 1 d.).
Tokia baimė dabar lengvai pastebima daugelio prokremliškų veikėjų tarpe, nepaisant jų skambios karingos retorikos. Jie nujaučia, kad jei Ukrainai, padedamai Vakarų Lend-Lease, pavyks atremti Rusijos agresiją, tai lems galutinį pačios Kremliaus imperijos žlugimą – taigi šis karas gali būti paskutinis.
Pažymėtina, kad kai Kremliaus ekspansionistinės politikos šalininkai ieško istorinių pateisinimų. Jie dažnai atsisako „Rusijos” kaip tokios, o siekia „Maskvos” eros (XIII-XVI a.). Taigi savo kalboje SVOP asamblėjoje, kurioje ragino išardyti Ukrainą kaip valstybę, Nacionalinės strategijos instituto prezidentas Michailas Remizovas paminėjo Smolensko pavyzdį, kurį viduramžių maskolių kariuomenė galiausiai užėmė 1514 m. įveikdama atkaklų vietos gyventojų pasipriešinimą (Globalaffairs.ru, gegužės 25 d.).
Kremliaus ideologams imperija šiuo metu yra aukščiau visko. Tačiau dabartinėje Rusijoje daugelis vietos bendruomenių priešinasi karui, kuriuo siekiama pajungti Ukrainą, ir netgi kuriasi antiimperinės tarpregioninės asociacijos (Svoboda.org, birželio 3 d.). Jei šioms pastangoms bus leista sustiprėti, jos gali suskaldyti Rusiją iš vidaus ir galbūt užtikrinti, kad puolimas prieš Ukrainą iš tiesų įeis į istoriją kaip paskutinis Kremliaus karas dėl imperijos.
Vadimas Štepa
Eurasia Daily Monitor
