Norinčiųjų ūkininkauti kiekvienais metais mažėja. Žemės ūkio ir kaimo verslo registre nurodoma, kad 2013 metų pradžioje ūkininkų ūkių skaičius siekė 114 700, šiemet sausį – 87 167. Regis, ir šiuo metu norinčių atsisakyti puoselėtų ūkių gana daug. Pasižvalgius skelbimų portaluose galima rasti kuo įvairiausių skelbimų. Apie tai rašo portalas Valstietis.lt.
Vieni išparduoda paveldėtų ūkių techniką, nes dirbti žemės neketina, kiti ieško naujų šeimininkų savo rankomis kurtiems ūkiams. Pagrindinės priežastys, kurias įvardija ūkius parduodantys ūkininkai – nenoras likti kaime, sudėtinga padėtis gyvulininkystės sektoriuje bei didelė administracinė našta naudojantis parama.
Taip skelbiama Monikos Kazlauskaitės straipsnyje
Ateities su žemės ūkiu nebesieja
Tarp Vilniaus ir Širvintų esantis uogų ūkis kartu su sodyba ieško naujų šeimininkų. Ūkis kiek didesnis nei 7 ha, jame dera 2,25 ha šilauogynas, kuriame apie 5 tūkst. šilauogių sodinukų. Krūmai sodinti prieš 4 metus, vagos dengtos agroplėvele, visur išvedžiota automatinė laistymo ir tręšimo sistema. Uogyne taip pat pasodinti putinai, šaltalankiai, graikiniai riešutmedžiai, šilkmedžiai, auginami ir šitakio (Shiitake) grybai. Ūkyje pastatyti ir du pramoniniai šiltnamiai, dengti polikarbonatu, su atidaromais stoglangiais ir automatine laistymo sistema.
Ūkis išpuoselėtas, prižiūrėtas, tačiau jo dabartinis šeimininkas apsisprendė ūkininkavimo karjerą baigti. Vardo nenorėjęs atskleisti ūkio pardavėjas sako, kad uogyną kūrė nuo nulio. Žemę paveldėjo iš senelio, tačiau gauti laukai buvo neprižiūrėti, todėl rastą šabakštyną tvarkė, kol sunkiai peržengiamos pievos virto uogynu. Kadangi sklypas nebuvo didelis, jaunas vyras iškart apsisprendė, jog augins šilauoges ir kitas uogas, mat iš tokio nedidelio ūkio grūdininkyste ar daržininkyste verstis būtų buvę sunku.
„Šiandieną galiu pasakyti, kad ūkis dirba tikrai sėkmingai, pelningai. Žinoma, pradžia buvo sunki. Jaunojo ūkininko paramos ūkio steigimui tikrai neužteko, teko daug investuoti asmeninių lėšų, padėjo ir šeima“, – pripažino jis. Jaunojo ūkininko paramą jis panaudojo prieš 8 metus, įsipareigojimai šiandieną vyro nebevaržo.
Nusprendė likti mieste
Pasiteiravus, kas lėmė, kad jauna šeima nebenori savo ateities sieti su ūkiu ar gyvenimu kaime, pašnekovas atvirai pripažino, kad uogininkystė buvo tik papildomas pajamų šaltinis, prisidedantis prie gyvenimo sostinėje. Paskutiniu metu ūkio priežiūra reikalavo nemažai laiko, o važinėti į ūkį iš Vilniaus, dirbti be išeiginių pasidarė per sunku. Todėl teko apsispręsti – išlaikyti ūkį ir atsisakyti gyvenimo mieste arba parduoti sodybą ir ūkį. Šį kartą vyras nusprendė likti mieste.
„Tikiu, kad uogininkystė turi perspektyvą, tačiau šiuo metu apsisprendžiau nebeūkininkauti. Tiesą sakant, jaučiu, kad valstybė nebenori investuoti į kaimą, ten esančią infrastruktūrą. Tai yra tarsi užburtas ratas – valdžia neinvestuoja į kaimus, nes iš ten žmonės išeina, o jie išeina, nes provincija gana skurdi. Kalbant apie žemės ūkį, gauti paramą nebuvo paprasta, turėjau daug administracinių iššūkių, o pagalbą turėję suteikti žmonės buvo nelabai skatinantys, netgi atviru tekstu leisdavo suprasti, kad geriau pasitraukti iš verslo“, – neslėpė jis.
Parduoti paskatino aplinkybės
Šilauogių ūkio atsisako ir Vilniaus rajone ūkininkavusi Ieva. Skelbime ji nurodo, kad ūkyje auga 3 tūkst. brandžių šilauogių krūmų, dera ‘BlueCrop’, ‘Rekka’, ‘Patriot’ veislės. Iš viso 1,5 ha šilauogių, o visa ūkio su sodyba teritorija – 3,7 ha.
Uogynas modernizuotas: įrengta automatinė laistymo (lašelinė) sistema. Ji veikia nustatytų valandų tikslumu per mobiliojo telefono aplikaciją, todėl nebūtina būti ūkyje norint palaistyti šilauoges. Taip pat laistymo sistema veikia kaip apsauga nuo šalnų. Prie uogyno pastatytas ir ekologiškas karkasinis, presuotų šiaudų, natūralaus molio namas. Ūkis šiuolaikiškas, šalia – naujos statybos namas. Atrodytų, ko pritrūko kaime, kad ūkis šiandieną ant internetinio prekystalio?
„Gyvenimas kinta. Atsirado naujų, asmeninių gyvenimiškų pokyčių, kurių nenorėčiau detalizuoti. Tiesą pasakius, neturėjau planų baigti ūkininkauti, tačiau nutiko gyvenimas“, – sakė ūkį parduodanti moteris, pridurdama, kad su šeima svarsto mintį keltis gyventi į užsienį.
Ūkis aktyviai klientų ieško dar visai neseniai, tačiau susidomėjusių klientų jau sulaukė. Uogyną į savo rankas norėtų perimti jau du potencialūs pirkėjai.
Lenkti nugaros nenori
Dar vienas uogų ūkis parduodamas Šiaulių rajone. Nekilnojamojo turto agentūros „Capital“ brokerė Daiva Stankevičė VL sakė, kad ūkio šeimininkai auginti braškes ir šilauoges pavargo ir ūkį kartu su sodyba parduoda ieškodami kito pragyvenimo šaltinio.
„Savininkai nusprendė susimažinti darbo krūvį, nes turi dar ir kitą verslą, susijusį ne su žemės ūkiu, o prekyba. Nėra dažni skelbimai, kad parduodami ūkiai su sodybomis. Tiesa, mačiau, kad šiuo metu parduodamas ir kailinių žvėrelių ūkis, kuriame augintos audinės“, – pastebėjo D.Stankevičė.
Pagėgių krašte parduodamas ir pieno ūkis. Bendra galvijų banda – 200, tačiau iš jų apie 100 melžiamų karvių. Skelbime nurodytu telefono numeriu paskambinus atsiliepė ūkio šeimininkų atstovas, kuris patikino, kad ūkis parduodamas dėl paprastos priežasties – ūkininkai išėjo į pensiją, o vaikai lenkti nugaros fermose nebenori, nes jau susikūrė gyvenimą mieste. Ūkis kurtas 25 metus, tačiau griežtai apsispręsta nebelaikyti gyvulių. Dalį žemių ūkininkai planuoja išnuomoti, likusią dalį – apsėti grūdais.
„Pieno kainos juokingos, normalu, kad žmonės nori dirbti ir užsidirbti, bet pieno kainos nekyla jau maždaug 5 metus. O kaip per šį laikotarpį keitėsi atlyginimai ir kiti ūkininkavimo savikainą lemiantys veiksniai?“ – nedaugžodžiavo ūkiui naujų šeimininkų ieškantis vyriškis.
Skelbimų portaluose pasitaikė ir ekologinių ūkių, kurie parduoda savo ūkius su pastatais, auginamais mėsiniais ir pieniniais gyvuliais. Liūdina tai, kad šiemet Telšių krašto „Metų ūkis 2023“ konkurse dalyvavęs ūkis likviduojamas. Naujų šeimininkų ieško Upynos seniūnijoje įsikūręs Alvydo ir Onos Šimkų pienininkystės ūkis. Jame ūkininkai triūsė nuo 1992 m. pradėję nuo 5 telyčių, dabar augina 100 melžiamų pieninių karvių ir 50 prieauglio. Ūkio išskirtinumas – karvės turi A2A2 geną, vadinasi, pienas nesukelia alergijos. Šimkai dirba apie 200 ha žemės, iš kurių 130 ha nuosavos. Pagal poreikį atnaujinama technika, pakeistas fermos stogas. Tačiau neturėdama kam perduoti ūkio, jo šeimyna atsisako.
Daugiau padėti jaunimui
Tai, kad ūkių skaičius šalyje traukiasi, nestebina Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininko ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) lyderio Vytauto Buivydo. Jis pabrėžia, kad kartų kaita agroversle vyksta per lėtai, o mūsų politikai deda per mažai pastangų, kad jaunimas liktų savo ateitį kurti kaime. Jis primena, kad iki suskiriant LJŪJS jaunaisiais ūkininkais galėjo tapti tik stambių ūkininkų vaikai.
„Skatinti jaunimą turime ne žodžiais, o darbais. Pamenu, anksčiau galiojo tvarka, kad jaunuoju ūkininku galėjai tapti tik turėdamas 20 ha žemės. Vadinasi, jaunuolis turėjo būti savarankiškai sukaupęs turto už 100 tūkst. eurų. Tai buvo absurdiškos taisyklės, kurias buvo būtina keisti. Iš kur jaunam žmogui gauti tokios vertės turtą, jei neturi ūkininkaujančių tėvų? Ilgai bandėme įrodyti, galop pavyko“, – paliktas, tačiau ilgainiui ištaisytas spragas agropolitikoje įvardija V.Buivydas.
Jis sutinka, kad iki šiol neišspręstas žemės įsigijimo įstatymo klausimas, kuris itin nepalankus ūkininkauti norinčiam jaunimui. Šią savaitę buvo pristatytas ir rengiamas įstatymo projektas, kuriuo siekiama pažaboti stambiųjų žemvaldžių apetitą.
ŽŪR vicepirmininkas akcentavo, kad taip pat būtina sudaryti palankesnes sąlygas tiems, kurie nori pasinaudoti jaunojo ūkininko įsikūrimui skirta parama. Anot jo, statistika rodo, kad iš žemės ūkio traukiasi daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, o jaunieji ūkininkai linkę tęsti pradėtus darbus.
„Jei pasižiūrėtume į skaičius, kiek jaunimo lieka dirbti kaime po to, kai jiems baigiasi įsipareigojimai pasinaudojus jaunųjų ūkininkų įsikūrimui skirta parama, maloniai nustebsime. Statistika rodo, kad 2007–2016 m. laikotarpiu pasibaigus jaunųjų ūkininkų prisiimtiems įsipareigojimams, net 94 proc. pareiškėjų tęsė savo veiklą“, – jaunųjų ūkininkų pasiekimais džiaugiasi V.Buivydas.
Pertekliniai reikalavimai
Vis dėlto, nors jaunieji ūkininkai ir lieka dirbti ūkiuose, jie nori mažiau pagalių ratuose vykdant prisiimtus įsipareigojimus. V.Buivydas iš ūkininkaujančių kolegų dažnai girdi nusiskundimus, kad paramos taisyklės yra gana sudėtingos, reikalaujama per daug atskaitomybės, keliami pertekliniai reikalavimai.
„Pas mus prieš kelerius metus lankėsi jaunieji ūkininkai iš Prancūzijos. Jie nustebo, kad pas mus stipriai kontroliuojama, ką galima pirkti už gautą paramą. Tiksliau sakant, juos pribloškė tai, kad už pirkinius turime atsiskaityti iki smulkiausių detalių: kokios traktoriaus padangos, jų dydis, koks priekabos ar padargo dydis ir pan. Prancūzijoje jaunųjų ūkininkų prašoma parodyti, kokį rezultatą jie pasiekė kurdami ūkį ir pasinaudoję parama. Kitaip sakant, jiems nerūpi, su kokiu traktoriumi pasieksi rezultatą, svarbu, kad būtų pasiekimai. O pas mus svarbu žinoti, koks traktorius buvo nupirktas… Tokie pertekliniai reikalavimai išvargina ūkius“, – atvirai kalba ŽŪR vicepirmininkas.
