Labai ilgai alaus gamybos procesas buvo iki galo nesuprantamas net patiems aludariams. Ir nors dabar jį paaiškinti jau nesunku, vis dar yra mitų, gaubiančių nebe alų, o pačius aludarius. Artėjančios Tarptautinės aludarių dienos ir miesto festivalio „Švyturys Brewery“ darykloje Klaipėdoje proga, šiuos mitus komentuoja ir paneigia aludarė Dalia Jočytė.
Tarptautinės aludarių dienos proga liepos 13 d. Klaipėdoje susirinks daugybė aludarystės profesionalų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių. „Švyturys Brewery“ daryklos teritorijoje ir aplinkinėse gatvėse vyks didelis miesto festivalis, į kurį kviečiami ir visi aludarystės ar geros muzikos entuziastai. Tačiau aludarė Dalia Jočytė komentuoja juokingiausius mitus apie savo profesiją nelaukdama šios šventės.
Mitas nr. 1: Aludariais tampa tik vyrai
Nors kai kurie aludarius įsivaizduoja kaip ilgabarzdžius ar tatuiruotus vyrus, aludarė Dalia Jočytė sako, jog daugelį amžių tai netgi buvo išskirtinai moterų profesija.
„Įdomus dalykas, kad moterys daugiau amžių virė alų nei vyrai. Dar Mesopotamijoje ir Senovės Egipte alaus virimas buvo moterų darbas. Vyrai bėgant laikui nuolatos kariavo, uždirbinėjo pinigus, o virti alų buvo vienas iš namų ūkio darbų, todėl tai darydavo moterys. Vėliau, įvykus industrializacijai, keičiantis alaus gaminimo technikai, alaus gamybą į savo rankas perėmė vyrai. Visgi, akivaizdu, ir šią dieną moterys nenusigręžia nuo aludarystės amato“, – pasakoja aludarė Dalia Jočytė.
Mitas nr. 2: Aludariu gali tapti ir šaltkalvis
Yra manančių, kad aludariu gali tapti bet kas ir kad ypatingų įgūdžių šios profesijos atstovams nereikia. Dalia Jočytė teigia, kad aludariams privalu išmanyti daug specifinių dalykų.
„Jei žmogus nori save vadinti aludariu ir 5 litrus alaus išsivirti namuose, tai be abejonės, ypatingų sugebėjimų tam nereikia – užtenka interneto ir daug noro. Bet norint dirbti alaus pardavimu užsiimančioje įmonėje, to tikrai nepakanka. Lietuvoje galiojantis įstatymas įpareigoja aludarį turėti tam tikrą kvalifikaciją – reikia baigti mokslus, kuriuose gilinamasi į organinę ir neorganinę chemiją, į visas augalinės ir gyvulinės kilmės gamybos technologijas ir daug daugiau. Karjerai ruošiamasi praleidžiant daug laiko tiek paskaitų auditorijose, tiek laboratorijose. O specialistui įgijus maisto mokslo ir inžinerijos magistro laipsnį ir pradėjus dirbti aludariu, žinios ir toliau nuolat gilinamos“, – teigia aludarystės specialistė.
Mitas nr. 3: Naujas alaus rūšis aludariai sapnuoja kasnakt
Ar naujos alaus rūšys susapnuojamos, ar visgi naujų skonių receptai ilgai ir strategiškai apgalvojami? Aludarė Dalia Jočytė teigia, kad pasitaiko visko, bet dažniausiai naujos alaus rūšys gimsta kruopščiai jas apmąstant.
„Alų galima ir susapnuoti, bet dažnai idėjos gimsta bekeliaujant ir beragaujant. Šiuolaikinis aludaris nesėdi užsidaręs darykloje – stebime tendencijas rinkoje, kokios rūšys yra mėgstamos žmonių, kas vartotojams buvo įdomu pernai, kas šiemet. Tai kloja pagrindus, kuria kryptimi judėsime. Aludariai bendradarbiauja su rinkodaros skyriumi, nes nori, kad gaminamas alus patiktų ne tik patiems aludariams, bet ir vartotojams. Aludaris kartais nori virti specifinį alų, bet nebūtinai pasitaiko tinkamas laikas šį alų pateikti rinkai. Nuo idėjos iki paleidimo į rinką užtrunkame mažiausiai pusmetį, bet šis laiko tarpas gali užtrukti ir iki pusantrų metų“, – kalba „Švyturys-Utenos alus“ daryklos aludarė.
Mitas nr. 4: Aludarių venomis teka alus
Dirbdami aludariai ragauja alų, todėl egzistuoja mitas, kad jie nuolat apsvaigę. Dalia Jočytė teigia, kad tai daug pastangų ir susikaupimo reikalaujanti profesija, todėl darbo sąlygos apsvaigti neleistų.
„Nors mes turime pilnai aprūpintą laboratoriją, kurioje galime patikrinti alaus cheminius rodiklius, tačiau nė vienas aparatas nepamatuoja skonio. Galbūt atitinkami aparatai gali skaičiais išmatuoti, kiek alus turi apynių aromatų, bet vis tiek tai nebus taip gerai patikrinta, kaip žmogaus skonio jutiklių. Ne tik paties alaus, bet ir gamybai reikalingų produktų ragavimas yra būtinas, kad būtų užtikrinta kokybė. Darbo metu gali būti degustuojama maždaug 15-20 alaus pavyzdžių, tačiau tik po vieną ar du gurkšnius, tad per dieną išgeriama iki 300 mililitrų alaus“, – pasakoja D. Jočytė.
Mitas nr. 5: Aludario profesija skatina turėti žalingų įpročių
Aludariai privalo dažnai degustuoti gaminamą produktą, todėl šios profesijos atstovams reikalingi jautrūs skonio receptoriai. Dalia Jočytė teigia, kad nors ir įmanomą tokį darbą dirbti turint žalingų įpročių, patartina jų atsikratyti.
„Nors teoriškai įmanoma dirbti aludariu ir tikrinti alaus kokybę turint įprotį rūkyti, aludariai žino, kad rūkymo vertėtų atsisakyti, nes neturint žalingų įpročių viską jauti daug geriau. Taip pat ir kavos ar kitų skoningų maisto produktų derėtų nevartoti kurį laiką prieš degustacijas, kad nebūtų užslopinti pojūčiai“, – aiškina aludarė.
Mitas nr. 6: Aludario profesija per šimtmetį pasikeitė neatpažįstamai
Aludarė D. Jočytė mano, kad jos profesijos atstovai iš esmės nepasikeitė – pakito tik sąlygos, lemiančios jų darbo rezultatus.
„Nemanau, kad aludariai su laiku stipriai pasikeitė. Pakito technologijos ir pagilėjo žinios, tad šiuolaikinius aludarius galima laikyti nebent labiau pažengusiais nei seniau. Seniau buvo manyta, kad alkoholis aluje atsiranda dėl cheminių reakcijų, dėl tam tikro santykio žaliavų, kurių sąveika lemia alkoholio išsiskyrimą. Dabar visiems žinoma, kad alkoholį išskiria mielės. Vien atradimai, kad skiriasi mielių kultūros, kad jas galima surūšiuoti, kad mielių kultūros gali lemti ir alaus skonį, stipriai pakeitė alaus gamybą. Prieš atrandant grynąsias mielių kultūras ir išrandant metodus, kaip jas išsaugoti ir išlaikyti neužterštas, prieš atrandant pasterizaciją, kas trečia alaus partija būdavo tiesiog surūgusi. Apibendrinant galima sakyti, kad pati profesija stipriai nepasikeitė, tiesiog pagerėjo sąlygos ir alaus virimui naudojama įranga, leidžianti užtikrinti efektyvumą ir geresnę kokybę“, – teigia D. Jočytė.
