„Visi aktoriai turi tą kažkokį kompleksą ir intuityviai nori nuo jo išsivalyti. Galbūt dėl to ir eina į teatrą”, – aktorystės pasirinkimo paradoksą atskleidžia Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Indrė Taločkaitė.
Su energinga ir itin veiklia aktore kalbėjome apie tai, kokie iššūkiai tyko jaunų aktorių Lėlių teatro užkulisiuose, ko jie pasigenda ir kokias opias vaikų ir tėvų tarpusavio santykių problemas regi spektaklių metu.
– Kauno valstybiniame lėlių teatre dirbate nuo 2010 m. Esate sukūrusi vaidmenis daugiau nei dešimtyje spektaklių. Juose jums puikiai sekasi ne tik valdyti lėles, bet ir vaidinti vadinamąjį gyvąjį planą. Kodėl vis dėlto pirmenybę skyrėte lėlių teatrui, o ne dramos?
– Baigiau Muzikos ir teatro akademiją Vilniuje pas Algirdą Latėną ir Gediminą Storpirštį. Kursas buvo surinktas būtent lėlių teatrui. Mus ruošė kaip aktorius-lėlininkus. Buvo toks pranašumas, kad galėtume vaidinti ir lėlių teatre. Aišku, tos specializacijos praktiškai nebuvo iki trečio kurso. Paskui ketvirtame kurse jau pradėjome statyti diplominius spektaklius, nes buvo privaloma atsiskaityti su kokiu nors lėlių teatro spektakliu. Vienus aktorius pasiėmė Algirdas Mikutis iš Vilniaus teatro „Lėlė”, su kitais režisuoti iš Kauno atvažiavo Andrius Žiurauskas, pas kurį aš ir papuoliau. Vėliau jis man ir pasiūlė čia pasilikti.
Kai stojau, net nebuvo minties, kurio žanro teatre dirbti, – tiesiog norėjau būti aktore. Tuo metu rinko du kursus – Vlado Bagdono ir A.Latėno. Buvo surengtos konsultacijos, o man labai įstrigo vienos jų metu išgirsti Juozo Marcinkevičiaus žodžiai: „Lėlių teatro aktorius galės vaidinti ir dramos teatre, o ne kiekvienas dramos teatro aktorius vaidins lėlių teatre.” Pagalvojau, kad noriu būti ir tame, ir tame teatre. Renginių vedimo specializacija man atrodė ne visai viliojanti. Taip ir pasirinkau lėlių teatrą. O paskui dirbant čia tiesiog buvo neįmanoma jo nepamilti.
Apskritai jeigu nemyli teatro, labai sunku yra būti aktoriumi ar režisieriumi. Pirmiausia tu turi mylėti savo profesiją, žiūrovą, režisierių, literatūrinę medžiagą ir t.t. Jeigu nemyli teatro, tu jame vargsti, nes čia reikia tam tikro pasiaukojimo. Nereikia dirbti maniakiškai, bet reikia neskaičiuoti valandų, nežiūrėti, kurią valandą tavo autobusas, tau neturi rūpėti, ar apžėlusios bulvės dilgėlėmis, ar ne. Kai kam tai tampa prioritetu ir repeticijų metu apie tai galvoja. Tuomet šis darbas tampa kančia.
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Kaunodiena.lt, 2017 01 29
Daugiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/aktore-i-talockaite-gyvenima-rezisuoja-pagal-teatro-grafika-794153
