Rusija puola Ukrainą jau 600 dienų, o Izraelio ir Gazos Ruože įsikūrusių „Hamas” teroristų kovos tęsiasi jau dešimtą dieną. Pastarųjų veiksmų poveikis pirmiesiems dar tik ryškėja. Šių dviejų didelių pasaulio tvarkos griūčių sąveika neabejotinai bus stipri. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau ieško galimybių pasinaudoti naujais neramumais.
Jo siekis yra gana akivaizdus. Tai tarptautinio dėmesio nukreipimas nuo besitęsiančios Rusijos agresijos Ukrainoje. Kremliaus viltys siejamos su galimu ilgalaikiu JAV karinės pagalbos Ukrainai mažinimu, kurį sukėlė neatidėliotinas poreikis tiekti įvairius ginklus, ypač priešraketinės gynybos sistemas, Izraeliui.
Šias viltis prislopino neseniai įvykęs JAV gynybos sekretoriaus Lloydo Austino vadovaujamos Vakarų šalių karinių rėmėjų darbo grupės Ramšteine susitikimas. Spalio 12 d. jis paskelbė apie naują pagalbos paketą ir patvirtino, kad įsipareigojimai Ukrainai nesumažės dėl pagalbos Izraeliui.
Rusijos komentatoriai bandė pavaizduoti aklavietę JAV Atstovų rūmuose kaip gilių nesutarimų Amerikos politinėje klasėje dėl finansavimo Ukrainai masto pasekmę.
Kovos Gazoje, kurias sukėlė teroristų išpuolis, didina Vašingtono poreikį skubiai įveikti šią krizę. Iniciatyva, kuria sujungiamas pagalbos Izraeliui ir Ukrainai finansavimas, gali tapti priemone šiam tikslui pasiekti.
Maskva mano, kad dėl tvirtos JAV paramos Izraeliui kiltų naujų problemų santykiuose su Europos sąjungininkais, tradiciškai palankiau nusiteikusiais Palestinos klausimui. Kremliaus požiūriu, ši numanoma nesantaika dar labiau susilpnintų Vakarų solidarumą su Ukraina.
Juk Ramšteino susitikime dalyvavusios Europos valstybės įsipareigojo tiekti Ukrainai naujus ginklus, teikdamos pirmenybę oro gynybai, kartu pripažindamos negalinčios kompensuoti hipotetinio Amerikos paramos nutraukimo.
Galbūt politiškai dar didesnį poveikį turėjo Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos priimta rezoliucija, kurioje V. Putino režimas apibūdinamas kaip diktatūra ir kuria siekiama nutraukti visus ryšius su jo neteisėtu prezidentavimu. Europos, ypač Prancūzijos ir pačios Europos Sąjungos, pasmerkimas dėl „Hamas” vykdomų žiaurumų buvo daug griežtesnis, nei Maskva tikėjosi.
Rusijos reakcija į įvykius Gazoje buvo nevienareikšmiška, kas sietina su kitų Artimųjų Rytų šalių pozicijomis.
Praėjus dviem dienoms po „Hamas” išpuolio, spalio 9 d., Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas susitiko su Arabų lygos generaliniu sekretoriumi Ahmedu Aboulu Gheitu ir pasiūlė nedelsiant nutraukti ugnį.
Jau kitą dieną Kremliuje V. Putinas pasveikino Irako ministrą pirmininką Mohammedą Shia al Sudani ir konflikto eskalavimą pavadino JAV politikos Artimuosiuose Rytuose nesėkme.
Kreipdamasis į Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS dažnai vadinama „nevalstybių sąjunga“, – red.past.) aukščiausiojo lygio susitikimą Biškeke, V. Putinas neišreiškė jokio solidarumo su Izraeliu. Vietoj to jis išsamiai aptarė „nepriimtinas palestiniečių aukas“ ir perspėjo dėl rimtų šių veiksmų pasekmių. „Hamas“ deramai padėkojo Rusijos prezidentui už tokią poziciją.
Atrodo, kad Rusija laikosi vienos pozicijos su Saudo Arabija ir Turkija, tačiau tikisi, kad kovos Gazos Ruože atsilieps ir sukels didelį sąmyšį visuose Artimuosiuose Rytuose. Užsienio politikos žinovai Maskvoje prognozuoja neišvengiamą horizontalų karo veiksmų eskalavimą, įsitikinę, kad tokia raida puikiai atitinka Rusijos interesus.
Šie lūkesčiai grindžiami ne tik neišvengiamu naftos kainų šuoliu. Ne mažiau svarbi ir viltis, kad žlugs JAV pastangos sulaikyti karo plitimą, ką daro valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno diplomatija Saudo Arabijoje, Jordanijoje ir Egipte.
Kartu Maskva vengia atvirai pakenkti šioms pastangoms, žinodama, kad Kinija, į kurią V. Putinas vyks vėliau šią savaitę, taip pat stengiasi užkirsti kelią eskalacijai, nors Pekino reakcija buvo gana santūri.
Rusijos intrigos smarkiai prieštarauja vienareikšmiškai Ukrainos paramai Izraeliui. Šią prezidentas Volodymyras Zelenskis išreiškė dalyvaudamas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos gynybos ministrų susitikime Briuselyje spalio 11-12 d.
V. Zelenskis taip pat išreiškė norą artimiausiomis dienomis apsilankyti Izraelyje (kol kas Izraelis jo netenkino, – red.past.). Ukrainiečiai linkę vertinti „Hamas” išpuolį prieš Izraelį taip pat, kaip ir Rusijos agresiją prieš savo šalį. Jie neabejoja dėl Izraelio sausumos atakų Gazos ruože, kuriomis siekiama sunaikinti teroristinę organizaciją, kilmės.
Ši pozicija gali turėti įtakos Izraelio nusitatymui dėl karo Ukrainoje, nuo kurio Izraelis stengėsi laikytis patogaus atstumo bei neprisijungė prie Vakarų sankcijų Rusijai režimo. Rusijos karinė intervencija Sirijoje yra pagrindinė aplinkybė, kuria grindžiamas šis atsargumas, tačiau Izraelio analitikams darosi aišku, kad Maskvos pajėgumai palaikyti šią invaziją yra išsekę.
Rusija užleido pagrindinį vaidmenį Sirijoje Iranui, taip išplėsdama karinius ryšius su Teheranu. Be to, Izraeliui rimtą iššūkį kelia slaptas susitarimas, pagal kurį Rusija importuoja Irano balistines raketas ir bepiločius lėktuvus mainais į raketų technologijas.
Kiekviena agresija sukelia moralinio aiškumo impulsą, kuris virsta politiniais pasirinkimais ir veiksmais. Valstybės, sudariusios Ukrainą remiančią koaliciją, taip pat yra antihamasiškos koalicijos narės. Putino lūkesčius, kad karas Artimuosiuose Rytuose paliks Ukrainą užmirštą ir izoliuotą, greičiausiai žlugs, dar kartą patvirtindamos Vakarų vienybę, solidariai remiant Ukrainą.
Pačios Ukrainos solidarumas su Izraeliu, kovjant su teroristais Gazos ruože, dar kartą įrodė, kad kompromisai su banditais yra tokie pat beprasmiški ir pavojingi, kaip ir bandymai nuraminti agresorius. Maskvos raginimai atnaujinti pokalbius su „Hamas” iš esmės yra savanaudiški ir skirti skatinti Ukrainos suskaldymą „taikos proceso“ metu.
Taika Ukrainoje įsivyraus, o Izraeliui pavyks normalizuoti santykius su arabų kaimynais tik tada, kai agresoriai ir teroristai bus tvirtai nugalėti.
Pavel Bayev, Eurasia Daily Monitor