Mūsų šalies užsienio politika grįsta aukštomis vertybinėmis nuostatomis. Kai kuriais atvejais galėtume būti pavyzdžiu. Tik gaila, kad ne visuomet pačiu geriausiu. Nes vertybinis pamatas, suprask, viešai išsakoma valstybės vertybinė pozicija, ne visados sutampa su tais darbais, kuriuos siekdami savo valstybės interesų įgyvendinimo neretai priversti daryti diplomatai. Ne veltui privačiuose pokalbiuose žmonės iš diplomatinės tarnybos savo veiklą apibūdina, kaip meną eiti obuoliauti su velniu, stengiantis kuo mažiau degutu susiteršti savo prabangią eilutę.
Šią savaitę aukštas ir dailus mūsų šalies vadovas skėlė, kad Dieve gink, bet Ukrainos grūdų per priešiškos Baltarusijos žemę tai jau tikrai nevešime. Antrino jam ir veik visi mūsų aukšto rango užsienio reikalų politikos gairių formuotojai. Suprask, neteršime savo munduro prekiaudami sankcijomis. Ir įdavė drūtą kozirį į rankas RuZZijos diplomatams – Lavrovas išlėkė į Turkiją, kur sužaidė tikrai neblogą žaidimą. Idėja – sušvelninti pagrindinio Juodosios jūros uosto Odesos blokadą.
Reikėtų išminuoti vandenis prie Odesos krantų ir užtikrinti saugų Ukrainos krovininių laivų, gabenančių grūdus per Bosforo sąsiaurį į Viduržemio jūros uostus, praplaukimą. Bėda tik ta, kad prie šio lošimo stalo Ukrainos kėdė buvo tuščia – derybos vyko be ukrainiečių. O paėjus kortai viso pasaulio akyse gali tapti tuo žaidėju, kuris nors ir būdamas agresyvūs banditas, bet atsidūręs pasaulinės maisto krizės akivaizdoje dar sugeba priimti neva racionalius sprendimus ir derasi.
Tuo tarpu Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba perspėjo, kad Kremlius pasinaudos šia galimybe, norėdamas prastumti galimybę jūrų desantui į Odesą. Grūdų eksportas per Baltijos šalių uostus – ukrainiečių URM jau senokai siūloma idėja. Tačiau ne geopolitinis , o „vertybinis“ Lietuvos diplomatijos grandų požiūris stipriai susiaurino galimybes – kelias į Baltijos uostus per Lenkiją, dėl būtinybės du kartus keisti vagonų ratus, yra gerokai lėtesnis.
Taigi, Lietuvos diplomatai ne tik pakišo jei ne kiaulę, tai bent jau riebų paršelį mūsų sąjungininkams Ukrainoje, suteikdami daugiau iniciatyvos rusams. Be to, Lietuva čia galėjo sužibėti ir kaip viena iš regiono lyderių, radusi realų sprendimą bręstančiai pasaulinei maisto krizei. Juk vertybės diplomatijoje – tai sprendimai leidžiantys perimti iniciatyvą, o ne ją atiduoti.
