Be to, profesorius su kolegomis sukūrė pirmąjį nepriklausomą interneto ryšio kanalą Lietuvoje (1991 m.), dirbo prie išmaniosios širdies ritmo matavimo sistemos, kūrė dar daugybę projektų – o dabar, švęsdamas 90-ąjį gimtadienį, dirba prie lietuvių šnekos atpažinimo, sintezavimo ir valdymo sistemos „Liepa“, kurią planuojama diegti tiek į išmaniuosius telefonus, tiek į robotus.
Biografija
Adolfas Laimutis Telksnys gimė 1930 m. lapkričio 24 d. Runionyse, Molėtų rajone. Penkerių metų amžiaus pradėjo lankyti Saldutiškio pradžios mokyklą, vėliau Utenos gimnaziją ir 1948 m. gavo brandos atestatą. 1953 m. L.Telksnys su pagyrimu baigė Kauno politechnikos institutą, bet dėl šeimos politinio nepatikimumo (tėvas, buvęs mokytojas, nuteistas 25 m. tremties) turėjo atsisakyti tolesnių studijų.
Tačiau dėl susiklosčiusio atsitiktinumo 1957 m. jis buvo priimtas į aspirantūrą Maskvoje ir 1960 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją, o 1971 m. – technikos mokslų daktaro disertaciją.
Grįžęs į Lietuvą 1960 m., tapo Skaičiavimo mašinų specialaus konstravimo biuro prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi. Čia jis pasinėrė į lietuviškų elektroninių skaičiavimo mašinų kūrimą, kurios tapo vienomis iš geriausių tos rūšies mašinų tuometinėje Tarybų Sąjungoje.
Nuo 1970 m. beveik du dešimtmečius Laimučio vadovaujamas kolektyvas užsiėmė širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinės būsenos analize ir atpažinimu, pasitelkiant širdies ritmogramas.
1979 m. vadovaujant L.Telksniui pirmą kartą Lietuvoje buvo įdiegtas nuotolinis terminalas su 350 km ryšio linija, sujungusia Palangą su Vilniumi.
1991 spalio 10 d. Lietuvoje pradėjo veikti pirmas šalyje nepriklausomas, per palydovinį ryšį veikiantis interneto kanalas – tai irgi vienas iš A.L. Telksnio projektų.
2002 m. L. Telksnys kartu su bendraminčiais inicijavo projektą „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuostis tinklas RAIN“, kurio tikslas buvo sukurti galimybę Lietuvos kaimo ir miestelių gyventojams bei institucijoms naudotis greitaeigiu interneto ryšiu.
O 2013 m., sukaupus daugiau nei 40 metų teorinių ir eksperimentinių tyrimų patirtį, buvo inicijuoti du projektai LIEPA ir LIEPA-2 (2013–2020 m.). Šių projektų įgyvendinimo metu buvo sukurti lietuvių šnekos atpažinimo ir sintezės varikliai, paslaugos vartotojams, veikiančios asmeniniuose kompiuteriuose ir varikliai bei paslaugos, skirtos mobiliesiems įrenginiams: išmaniesiems telefonams, planšetiniams kompiuteriams ir robotams humanoidams (LIEPA-2).
Pasitinkant profesoriaus 90-ąjį gimtadienį, lrytas.lt kalbasi su profesoriumi apie praeitį, dabartį ir ateitį.
– Profesoriau, šiemet Jums sueina 90 metų. Kokia jūsų ilgaamžiškumo paslaptis?
– Paslaptį žino tik mano mama ir tėtė. Aš pats prie to neprisidėjau – tik netrukdžiau (juokiasi). Nežinau, kad giminėje būtų buvę ilgaamžių, visi buvo normalūs (juokiasi). Tad tiesiog dėkoju genams, kuriuos įdėjo mama ir tėtė, – o aš jų negadinau (juokiasi).
– O ar turite paaiškinimą, kaip tapote tokiu, kokiu esate dabar – prieš 40 metų tiksliai nuspėjusiu ateities technologijas ir net baigiant devintąjį gyvenimo dešimtmetį, aktyviai užsiimančiu moksline veikla?
– Žmogaus smegeninė suformuojama vaikystėje. Žingeidumas, matyt, man buvo tiesiog įdėtas į galvą. Turiu vieną vaikystės nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip klausausi, kas ten tiksi žadintuve. Man buvo neaišku, kas ten viduje vyksta, tai aš jį ir išardžiau. Bet kai sudėjau iš naujo, viena detalė liko – ir žadintuvas nebėjo. Tačiau svarbiausia – tėvai dėl to nieko nesakė. Matyt, suprato, kad tai buvo žingeidumo tenkinimas, kuris vis dėlto ugdo žmogaus gebėjimus – ne būti tik vartotoju, bet ir kūrėju.
Mane anksti išleido į mokyklą – penkerių su puse metų. Kai dabar aiškinamasi, ar reikia šešerių, ar septynerių metų vaikus į mokyklą leisti, juokas ima. Pats neatsimenu, nei kaip išmokau skaityti, nei kaip rašyti – kažkaip natūraliai gavosi. Matyt, mama dar anksčiau pasiimdavo į klasę paklausyti, kaip ji vaikus moko, o aš, matyt, ir išmokau.
Bet svarbiausias dalykas turbūt yra tas, kad nereikia slopinti vaikų žingeidumo. Jį reikia skatinti. O dabar tėveliai išsidirbinėja iš mokytojų – reikalauja vaikus motyvuoti. Vaikai turi patys galvoti, ko jie nori. Būtinai reikia sukramtyti viską ir įkišti? Ne, būtent tokių dalykų ir nereikia.
Gal dar gerai ir tai, kad gyvenau pokario metais. Mano pirmas inžinerinis projektas buvo toks, kad kai sovietai bėgo iš Lietuvos, netoli mokyklos jie paliko radijo stotį (ir, pasirodo, ji buvo amerikoniška). Tai mes su draugu išardėm tą visą aparatą, visą automobilį su stotimi iki varžtelių. Mums buvo po dešimt metų.
Ir namo parnešiau tokį prietaisą – kur sukant rankenėlę, jis maitina radijo imtuvus. Kai buvo karas ir nebuvo elektros maitinimo prietaisų, tėvas galėjo šitą dalyką naudoti.
Beje, mokykloje tuo metu nebuvo elektros. Bet ką padarė mano tėvas – jis nupirko dinamo mašiną, padarė vėjo jėgainę ir namuose, mokykloje buvo elektra – kai dar net miestelyje nebuvo.
Tad visą laiką turėjau pavyzdžių, kad nereikia būti vien naudotoju – reikia būti ir kūrėju!
– Įsivaizduokite, kad turite pasirinkimą: šiandien įlipti į laiko mašiną, nukeliauti į vaikystę ir likusį gyvenimą nugyventi tuose laikuose. Ar pasinaudotumėte tokia proga, ar vis dėlto liktumėte XXI amžiuje?
– Visi laikai yra geri, jei juose gerai gyveni. Tada nereikia jokių nostalgijų. Kai mažas buvau – buvo gerai, bet kai užaugau – irgi gerai!
Pavyzdžiui, kai įstojau į Kauno politechnikos institutą – po karo trūko saugiklių. Tai mūsų profesorius pasiūlė: kas norite panagrinėti, kaip galima panaudoti laidų savybes, kad galima būtų sukurti saugiklius? Ir pradėjau tyrinėti šituos dalykus – pasirodo, ten vyksta labai sudėtingi fizikiniai reiškiniai, ir reikėjo lįsti į gilumą. Tai buvo puiku!
Dar vienas dalykas – kai jau mokiausi institute, anais laikais sovietai neleisdavo klausytis Vakarų muzikos. Tai mes pradėjome kurti priemones, kad galima būtų išgirsti naujausią Vakarų muziką. Ir pasidarėme tokias antenas, kad Liuksemburgo radiją puikiausiai girdėdavome!
Toliau. Atsirado „Amerikos balsas“, reikėjo klausytis – betgi sovietai trukdė, kiekviename mieste buvo tokie trys bokštai, kurie skleidė trukdžius. Reikėjo sugalvoti, kaip nuo tų triukšmų gintis. Tai ir skaitydavom literatūrą, ir pasidarydavom (ir kitiems duodavom) prietaisus, kurie nufiltruodavo trukdymus.
Bet tam jokios nostalgijos nėra! Juk ir dabar gyvenimas toks pats.
– Kaip dabar įvertintumėte – kuris iš daugelio Jūsų projektų Jums pačiam yra pats brangiausias, kuriam atidavėte daugiausiai širdies?
– Ak, tradicinis dabartinės žiniasklaidos klausimas (juokiasi). Noriu pasakyti, kad visi projektai, kuriuos dariau – man jie buvo svarbiausi. Net tuo metu, kai institute tą tokį gana vaikišką laidelių deginimo klausimą sprendžiau – net ir jis buvo svarbus.
Toliau. Kai Skaičiavimo mašinų gamyklos Specialiajame konstravimo biure pradėjau dirbti konstruktoriumi, mes padarėme atpažinimo mašiną, kuri tais laikais – šešiasdešimt kelintaisiais – buvo pirma Europoje ir Leipcigo mugėje gavome Didįjį aukso medalį.
Toliau, naujesniais laikais, kai ištrūkome iš sovietų ir Lietuva tapo nepriklausoma – ryšio su vakarais nebuvo, ir reikėjo kažkokį tokį padaryti. Tai danai pasiūlė – gal organizuojam ryšį su Lietuva? Tai mes per vos tris mėnesius į Lietuvą atvedėme internetą, ir 1991 m. spalio 10 d. jis pradėjo veikti. Ir palydovinį ryšį gavome, ir viską.
O dabar, jau visiškai šiais laikais – per viruso pandemiją mes irgi aktyviai dirbam, tik internetu. Ir darom lietuvių šneka valdomas paslaugas. Gruodžio mėnesį baigsime projektą, ir bus padarytos šešios pavyzdinės paslaugos, kurias verslas galės imti ir naudoti. Pavyzdžiui, kuriame tarpkalbinį lietuvių-kinų kalbų komunikatorių, interneto naujienų skaitytuvą, sintezatorių akliesiems, veikiantį išmaniuosiuose telefonuose, taksi iškviestuvą/skambintuvą ir ugdančio roboto valdytuvą.
Beje, kas pastarajame projekte labai įdomu – na, vaikai juk tingi mokytis (ir aš juk pats esu tinginys), bet kai jie pamato robotą, jiems kažkas galvoje sujuda. Jie mato tai kaip žaidimą.
Faktas tas, kad gero mokytojo robotas nepakeis. Bet gaila, kad tų gerų mokytojų yra labai nedaug – todėl robotas padėti gali.
Tai atsakant į klausimą, kuris projektas svarbiausias – visi projektai yra svarbiausi!
– Paminėjote COVID-19. Kaip manote, ar galima buvo dabartinės padėties išvengti? Ką reikėtų daryti – ar daryti kitaip?
– Normali ta padėtis. Juk koks gripas egzistuoja jau ne vienus metus, o keliasdešimt. Kažkada, kai pirmąkart perskaičiau, kad Anglijoje yra mokslinis gripo institutas – galvojau, kas čia per nesąmonė? Nes man atrodė – juk gripas tada, kai truputį pasisnargliuoji, ir viskas. Pasirodo, tai yra labai rimtas virusas.
O COVID-19 yra žymiai aktyvesnis virusas. Jis yra dešimt kartų aktyvesnis nei gripas, todėl ir toliau trukdys mums gyventi. Todėl šitą reikalą reikia turėti galvoje, ir niekas čia mūsų neišgelbės – išskyrus mus pačius.
Ką reikia daryti? Pirmas dalykas – reikia laikytis tvarkos. Pasakyta, kad reikia reikia dėvėti kaukę, – būk malonus ir nešiok. Taip pat ir su susitikinėjimu vienam su kitu. Aš suprantu – labai sunku, ypač jaunam žmogui, sėdėti ir nesišnekėti. Betgi dabar ir tokių dalykų būna, kai kavalierius su pana susitinka, bet ne vienas į kitą žiūri, o į savo mobiliuosius telefonus (juokiasi).
Reikia laikytis tvarkos. Labai gerbiu verslininkus, kuriems šis virusas sugadino verslą. Viešbučiai tušti, restoranai irgi. Bet kas įdomiausia – publika rėkia, kodėl uždaro barą? Todėl, kad būtų saugiau. Negi negalima rūpintis savimi ir kitais?
– O kalbant globaliu mastu? Ar įsivaizduojate, kad ilgainiui pavyks išlaikyti apribotas keliones?
– Mes keliavom ir keliausim. Visi šitie dalykai nėra nauji. Tik bus tam tikri apribojimai, kurių reikės laikytis. Tačiau bet kokią situaciją reikia mokėti valdyti.
– Žmonės bijo naujųjų technologijų – skiepų, 5G ryšio. Kaip manote, iš kur atsiranda tos baimės?
– Triukšmas dėl 5G man juokingas. Kai kas aiškina, kad ir mobilusis telefonas smegenis veikia – aišku, kad jis kažkiek veikia, bet visi šnekam ir nesudurnėjam. Kas yra 5G? Nieko ten ypatingo: tie patys virpesiai, tik labai aukšto dažnio. Juk mes dabar va su jumis per 4G šnekame. Visa tai tėra tik ryšio būdas, ir tiek.
O kai kalbame apie skiepus – skiepai gi egzistuoja ne tik nuo „devyniolikto viruso“. Skiepai egzistuoja jau seniai. Kas yra skiepas? Jis truputį susargdina žmogų – bet ne taip, kad jis numirtų.
Bet jūs palietėte jautrų klausimą. Štai, pavyzdžiui, jūs – rašote vienaip, o tie, kurie nori skleisti dezinformaciją ir sukelti sumaištį, rašo kitaip, ir daug. Ir tie žmonės, kurie rašo tą melagieną, yra superkvalifikuoti žmonės – kurie žino, kokiu būdu įlįsti į mūsų galvas. Kaip anksčiau karai vykdavo? Būdavo būtina žmogų nušauti ar papjauti – o dabar reikia į žmogaus galvą privaryti tokių minčių, kad jis būtų toks, kokio priešui reikia.
Ir kuo toliau, tuo bus blogiau. Nes dezinformacijos, smegenų teršimo bus vis daugiau daroma. Nes tai yra naujas ginklas – ir kadangi jis neįprastas, publika dar nesusigaudo.
– Teisingai nuspėjote interneto, išmaniųjų telefonų atsiradimą. Paprašytas pateikti tolimesnę ateities prognozę, lig šiol daug dėmesio skyrėte robotikai. Gal turite kokių naujų įžvalgų, pastebėjote ką nors naujo, kas dar galėtų pakeisti pasaulį?
– Pasakysiu taip: per ateinančius 50 metų pas mus bus labai didelis pasikeitimas: atsiras žmonių ir robotų bendruomenė. Ką tai reiškia? Prieš keliasdešimt metų pas mus atsirado kompiuteriai.
Pasižiūrėjau neseniai – manęs kažkada „Jaunimo gretos“ klausė: ar kompiuteris yra protingas, ar ne? Dabar gi jau žinome, kiek jis protingas – nieko jis neprotingas! Jis tik dirba greitai ir tiksliai. Bet kūrybingumo jis neturi – nors dabar visi ir skelbia, kad reikia kurti dirbtinį intelektą.
Tačiau dabar „dirbtinis intelektas“ yra raktažodis, kuris atrakina fondų dureles – ir visi ar žino, ką jie daro, ar nežino, bet „dirbtinis intelektas“ turi būti projekte paminėtas.
O atsakant į klausimą, kas mūsų laukia, – dabar mes turime kompiuterius ant stalo, kompiuterius kišenėse. Kas tarp jų bendro? Mes maigome jų klaviatūras. Bet įsivaizduokite, kas būtų, jei sutikę kolegą ar kolegę, užuot kalbėję, imtume tam tikras jo ar jos vietas pirštu badyti? Argi čia bendravimas? Bet mes dabar taip bendraujame su kompais – o žmonės bendrauja šnekėdami.
Dar daugiau – šnekėdamas ne tik pasakai, ką nori pasakyti, bet ir emocijas perduodi. O tai žmogiškam bendravimui yra labai svarbu. Ir iki šiol kompai šnekos neatpažino – bet dabar jie daromi tokie, kad atpažintų ir šneką, ir atsakytų.
Tame projekte, kurį mes dabar vykdome, šneka kol kas yra dar „valdiška“, be emocijų – bet jei viskas važiuos taip, kaip numatome, planuojame padaryti taip, kad atsakytų ir su tam tikromis emocijomis: piktai, gražiai ir dar kitaip.
Noriu pasakyti, kad kompiuterių galimybės tiek išaugo, kad dabar jau galima bus įdėti į juos galimybę bendrauti su jais šnekantis. Ir tada atsiras visokių naujų paslaugų galimybės – o verslas čia galės labai šauniai suveikti.
Kas blogai su lietuvių kalba – verslo prasme ji nėra pelninga. Kalbėtojų – vos trys ar penki milijonai, taigi čia juokas! Kai kokioje konferencijoje pristatydavome, ką darome, tai publika rimtai žiūrėdavo, bet kai paklausdavo, kiek yra tos lietuvių kalbos vartotojų, ir išgirsdavo, kad trys milijonai, – visas verslas tuo ir baigdavosi.
Bet noriu pabrėžti, kad jei neišsaugosime lietuvių kalbos – sunaikinsime savo valstybę.
Tai apibendrinant, kas laukia ateityje – ateityje atsiras robotai (kompiuteriai, kurie juda), su kuriais bendrausime šnekantis. Pavyzdžiui, automobiliui bus galima pasakyti, ką jis turi daryti. Bet, pavyzdžiui, jei pasakysi „nuvežk mane į Balbieriškį“ – ir jei mašina bus ne itin protinga, ji nepatikrins, ar pakaks kelionei degalų. Tad ateities kompiuteriai vykdys ne komandas, o pageidavimus. Jei bus pageidavimas nugabenti į Balbieriškį, mašina pirma pasitikrins, ar yra degalų, ir jei jų trūksta – nuvažiuos į degalinę.
Kai kas pasakytų – bet juk čia akivaizdu, taip ir reikia daryti. Bet atsiminkite, kad prieš keliasdešimt metų, kai automobilininkas atsisėsdavo prie vairo, jam ten dar reikėdavo padaryti pasiurbimą, dar kažką. Dabar gi viską daro automatas. Taip kad ir toliau automatizmo, kuriam prireiks ir kažkokių žmogiškų gebėjimų, bus vis daugiau dedama į kompus – kurie vadinsis robotais.
Galų gale kalbant apie robotus – juk kiekvienuose namuose dabar yra skalbimo mašina. O kas tai yra? Tai yra mašina-skalbėja, kuri ne tik išskalbia, bet ir kiek išsausina. Tai tokių dalykų bus ir kitose srityse.
Tad po penkiasdešimt bus žmonių ir robotų bendruomenė. Kodėl robotų? Nes žmonėms reikia tarnų. Na, taip, dabar nemadinga sakyti, kad turi tarną, – bet iš tiesų kas gali turėti, tas ir turi. Nes jei nori daryti kūrybinį darbą – tau langus, grindis plauti nelabai įdomu, ar ne? Tai šiuos pagalbinius darbus ir darys robotai.
Ir seniai seniai, man atrodo „kibernetikos tėvas“ Norbertas Wieneris yra pasakęs, kad žmogus turi daryti tuos darbus, kurie yra būdingi žmogui – o darbus, kurie žemina žmogaus orumą, reikia atiduoti mašinoms.
– Jūsų prognozės pasirodė esančios stebėtinai tikslios – bet kokie buvo didžiausi technologiniai netikėtumai, apie kuriuos galėtumėte pasakyt – „ne, šito tai tikrai nesitikėjau“?
– Kadangi visą laiką domėjausi, į kurią pusę tos technologijos sukosi, tokių dalykų net ir nebuvo. Kad bus galima padaryti mašinas, kurios elgsis panašiai kaip žmonės – visą laiką taip galvojau, ir dabar galvoju.
Be to, iš kur atsiranda nauji dalykai? Iš smegeninės. Pažiūrėkite, kodėl modernūs universitetai nebeleidžia rašyti darbų kompiuteriu, liepia rašyti ranka? Čia buvo kažkas Anglijoje, skundėsi, kad juos kur galas, ranką skauda nuo rašymo. O kodėl? Pasirodo, mūsų rankos judesiai, kuriuos atliekame rašydami, formuoja tam tikras struktūras mūsų smegeninėje. Ir ji tada tobulėja.
O kai turime tik pataikyti tik į tam tikrą klaviatūros vietą – taip, irgi galvą treniruoja, bet labai mažai.
Vartotojiškumas yra būtinas, aš nieko nesakau. Bet kai kalbame apie jaunąją kartą, visų pirma reikia rūpintis jų kūrybingumu – o robotai, apie kuriuos kalbėjau, kaip tik ir leis turėti daugiau laisvo laiko ir kūrybiškai galvoti. Galima bus žiūrėti į mišką, į dangų – ir sugalvoti ką nors gero.
– Kokią matote Lietuvos ateitį? Kokie didžiausi pavojai jos laukia – ir kur galime būti lyderiai pasaulyje?
– Kokia yra Lietuvos bėda? Pažiūrėkime, kokius klausimus dabar žiniasklaida kelia. Ne kokias idėjas turėtų nauja vyriausybė ir Seimas skelbti bei įgyvendinti – bet aiškina, kas kurios ministerijos ministru bus. Koks skirtumas, kas bus? Svarbu klausti, kokia jų idėja!
Žurnalistai turėtų klausti taip: nori būti kažkas finansų, švietimo ar dar kokiu ministru – tai pasakykit, kokią idėją norite įgyvendinti?
Kaip tik neseniai kalbėjomės jau su buvusiu švietimo ministru, kad jaunimą reikia jau dabar pradėti ruošti robotikos amžiui. Prieš 40 ar kiek ten metų buvo kalbama apie kompiuterinį raštingumą – o dabar reikia vaikus ruošti robotiniam raštingumui.
Tad reikėtų atrinkti mokytojus, kurie tokių dalykų mokytų, atrinkti keletą mokyklų, nupirkti tų robotų ir pradėti tokius dalykus Lietuvoje įgyvendinti. Beje, vokiečiai dabar tokį dalyką ir daro. O japonai – dar daugiau! Ten robotai jau yra strateginė prekė – juk japonų visuomenė, kaip ir lietuvių, sensta, senų žmonių prižiūrėti nėra kam.
Reikia žiūrėti į priekį ir turėti idėjų, ką norime įgyvendinti. Visi šaukia – reikia gerovės valstybės. O kas ta gerovės valstybė? Abstrakcijos yra gerai, nieko nesakau. Bet kaip sako vokiečiai? Vokietiją reikia kurti tokią, kad vyrautų gerovė, tvarka, ramybė ir saugumas.
Bet iš kitos pusės – va, kai sako, kad reikia sekti Švedijos, Norvegijos, Japonijos, Amerikos pavyzdžiu – reikia turėti galvoje, kad mūsų yra tik trys milijonai. Mes esame niekas – net Europos Sąjungoje yra 500 milijonų, Kinijoje – 1500 milijonų, Amerikoje – 300 milijonų. Tad žiūrint, ką mums reikėtų daryti, reikėtų įvertinti, ką mes tokie maži galėtume nuveikti.
Man atrodo, kad visiems reikėtų kalti į galvas ne tai, kad kažką reikia pasivyti – bet išsiaiškinti, ką mes galime padaryti. Yra toks posakis – mes niekada nebūsime didžiausi, mes galime nebūti stipriausi, bet mes galime ir turime būti geriausi.
Pavyzdžiui, imkime šveicarus. Jie jokių kalnų nenuvertė, bet šveicariški laikrodžiai – žinomi. Ar peiliukai. Kodėl juos visi turi ar nori turėti? Nes jie yra geriausi.
– O kur mes galėtume būti geriausi? Į kokią sritį Lietuvoje Jūs rekomenduotumėte susitelkti?
– Čia reikia visiems galvoti. O aš asmeniškai manau, kad kai kuriuos robotus, kuriuos mes padarysime – jei padarysime, kad jie bus labai patogūs žmogui – tai galėtume išgarsėti. O kodėl robotus? Nes jiems nereikia kažkokių ypatingų resursų – bet reikia geros galvos.
Tai reikėtų, kad ir universitetai tai kaltų į galvą studentams. Ir, pavyzdžiui, Vilniaus universitete mano doktorantas Linas Aidokas jau pradėjo skaityti robotikos kursą.
Jau reikia pradėti naujas galvas ruošti. Nes jaunose galvose yra daug skersvėjo, ir jis labai naudingas gali būti.
– Paminėjote jaunas galvas. Kaip manote, nuo kada reikėtų pradėti technologijų mokymą?
– Nuo tada, kai, kaip tame eilėraštuke apie meškiuką Rudnosiuką – „buvo jis dar be kelnyčių ir bėgiojo tik namie“ (juokiasi). Nuolatos tą reikia daryti. Prisiminiau tokį dalyką. Mokykloje sužinojau, kad katinas visada nukrenta ant keturių kojų. Kokį aš padariau eksperimentą? Nuėjau į mokyklos antrą aukštą – ir išmečiau katiną (juokiasi). Ir jis iš tiesų nukrito ant kojų ir nubėgo.
Tai kalbant apie tai, nuo kokių metų reikėtų technologijų mokyti – reikia, kad mama ir tėtė pradėtų mokyti, „kai jis dar be kelnyčių“ vaikšto. Kaip tai padaryti – na, aš recepto nesurašysiu, tačiau galvoti, kad reikia ugdyti ne tik vartotoją, bet ir kūrėją – tai svarbu.
Duosiu akmenų ir į savo, informatikų, daržą. Anksčiau kai kas sugesdavo, būdavo bandoma taisyti. O dabar? Bandoma išmesti ir imti kitą. Juk ir kai jums kompas užlūžta, ką jūs darot? Perkraunat, ir viskas. Ir kartais jis pasitaiso, o kartais – ne.
Šita ideologija praktiškai gera, bet kūrybingumo klausimu – kaip suprast, kurioje ten vietoje koks yra gedimas – ne. Ir aš suprantu, ką pasakys mano kolegos – ką čia pliurpi, ten tiek daug visko ir viskas taip sudėtinga, kad net surasti neįmanoma.
Bet va ir reikia sugalvoti, kaip surasti, kad pataisytum – o ne išmestum ir pakeistum kitu.
– O kaip su vyresniu amžiumi? Dauguma senjorų vengia naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Esate gyvas priešingo atvejo pavyzdys – tad ką patartumėte vyresniesiems, kurie bijo technologijų ar jas boikotuoja?
– Vyresnio amžiaus jau nelabai pakeisi. Jei senolis nepataiko į klaviatūrą pirštu arba judindamas pelę negali kažko nuveikti – tai ir nereikia to iš jo reikalauti. Bet reikia sudaryti sąlygas, kad savo norus jis galėtų įgyvendinti.
Kaip tai galima padaryti? Reikia padaryti robotą, kuriam senolis pasakytų, ko jam, senoliui, reikia – ir robotas tai padarytų.
Dabar mes darome vieną tokį – atspausdinome trimate spauda – kuris turėtų padėti senyviems žmonėms. Pavadinom jį Petru. Tai jei senjoras nori paskambinti – bet gal net nemoka naudotis mobiliu telefonu – tai galės pasakyti: „Petrai, sujunk su Jonu“ – ir viskas. Robotas turėtų būti toks, kad žinotų senolio kontaktus – Joną, Petrą, Oną ir taip toliau – ir su visais jais sujungtų. Ir kad vartotojui reikėtų ne maigyt mygtukus, bet užtektų pasakyti žodžiu.
Taip daugmaž galime padėti žmonėms. Nes jie turi tam tikrus apribojimus – kaip kad, pavyzdžiui, iš neregio gi nereikalaujame, kad jis matytų? – ir nereikia tų vyresnių žmonių smarkiai kankinti, o jiems padaryti prietaisus, kurie jiems padėtų gyventi.
– Bet ką daryti tais atvejais, kai žmogus nėra toks senas ir gali naudotis kompiuteriu, bet nenori? Tarkime, skaito naujienų portalus, rašo į socialinius tinklus – bet atsisako per elektroninę bankininkystę susimokėti komunalinius mokesčius?
– Kad jau paminėjot mokesčius – dabar mokesčių mokėjimą daro ne paprastesnį, o sudėtingesnį. Anksčiau galima buvo susimokėti per vieną kanalą. Dabar už dujas vienoje vietoje, už vandenį – kitoje, ir taip toliau. O turėtų būti padaryta tokia mokesčių sistema, kur užmoki ir viskas – o jau paslaugų teikėjai susiranda, kai vartotojas praneša, kad užmokėjo.
Kompiuteriai turi tarnauti žmogui, o ne žmogus turi tarnauti kompiuterių technologijoms.
– Na ir paskutinis klausimas – kur ir kaip švęsite savo 100-ąjį gimtadienį?
– Arba šiame pasaulyje, arba kitam (juokiasi). O šiaip man vienas jaunas gydytojas liepė gyventi iki šimto, na, bet žinot… pasiūlymas geras, bet dabar aš nuolatiniam strese, kaip įgyvendinti jo pasiūlymą (juokiasi).
Nors… stresas irgi yra variklis. Ir šiaip, aš visada cituoju tokį dalyką: kuo blogiau, tuo geriau. Nes kai yra kas blogiau, turi sugalvoti, ką padaryti, kad būtų geriau. Todėl dar kartą – jaunimą reikia mokyti ne tik vartotojiškumo, bet ir kūrybiškumo.
Po 50 metų
Profesorius Adolfas Laimutis Telksnys sutiko pasidalinti ir artimiausių 50 metų prognoze. Perduodame žodį profesoriui:
Mokslas ir technika, o tarp jų ryšių, kompiuterių, informatikos priemonės, šnekų, kalbų technologijos, valdymo sistemos, robotai, robotai humanoidai bus tiek išsivystę, kad …
Kiekvienas žmogus, panašiai kaip dabar, savo veiklai pagerinti naudoja kompiuterius, išmaniuosius mobiliuosius telefonus po penkių dešimtmečių naudos naujas mašinas: robotus ar/ir robotus humanoidus, apmokytus ar apmokomus patarnauti žmogui, dirbti jam reikalingus darbus.
Tai įgyvendinti padės nuveikti darbai informatikos, ryšių technikos, elektronikos, mechanikos, miniatiūrizacijos, valdymo sistemų kūrimo srityse. Jie atvers galimybes kurti naują, išmaniąją, mažų gabaritų įrangą, veikiančią žmogui nepasiekiamu tikslumu, greičiu, taupiai naudojant energiją.
Pasirodys naujas reiškinys – žmonių ir robotų humanoidų bendruomenė, sukurta technikos, humanitarinių, socialinių, biologijos, fizikos mokslų pastangomis, reikšmingai įtakojanti ir keičianti žmonių gyvenimą. Robotai patarnaus žmonėms. Žmonės patarnavimo, pagalbinius darbus paves robotams, o patys dirbs kūrybinius, sudėtingesnius darbus. Taip veikdamas žmogus dirbdamas mažiau, nuveiks daugiau. Sukurs daugiau, didesnės pridėtinės vertės produktų. Gaiš mažiau laiko. Dirbs našiau. Lengvins savo gyvenimą, darys jį malonesnį, patogesnį. Galės skirti daugiau laiko menui, kultūrai. Svarbu dar ir tai, kad žmonės su robotais humanoidais galės aptarti iškylančias problemas ir jų sprendimo būdus pasišnekėdami lietuviškai.
Esant tokioms galimybėms:
Pasitelkus robotus humanoidus, kalbančius lietuviškai bus galima: mažinti imigrantų sukeliamas problemas, švelninti emigracijos neigiamas pasekmes, gerinti priežiūrą senolių, kurių skaičius greitai auga.
Verslūs žmonės apmokys pavienius robotus humanoidus, ar jų grupes dirbti tam tikrus darbus, suras užsakymų įvairiose vietovėse tokiems darbams atlikti ir už padarytus darbus gaus pajamų. Svarbu, kad robotai humanoidai, reikšminga darbo jėga, yra kruopštūs, klusnūs, kantrūs, nestreikuojantys, greit dirbantys, nepavargstantys.
Robotai pakeis transporto priemonių naudojimo būdus. Autopilotai valdys sausumos keliais važinėjančius elektromobilius, vandenimis plaukiojančius laivus, ore skraidančiu dronus. Žmonės imsis vairuoti minimas transporto priemones ne iš reikalo, o tik savo malonumui, smalsumui patenkinti.
Prekes iš tiekimo mazgų į jų sandėlius, parduotuves ar vartotojų namus vežios, skraidins, plukdys save vairuojančios transporto priemonės.
Bus sukurti labai maži, praktiškai akimis nematomi nanorobotai, naudojami sveikatos priežiūrai. Švirkštu į kraujagysles įleisti nanorobotai, plaukiodami po jas valys nuo kraujagyslių sienelių nuosėdas, atsiradusias dėl širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų ar netinkamo maitinimosi, šalins kraujo krešulius, trombus, trukdančius kraujo tekėjimui. Smegenyse taisys neuroninių tinklų gedimus. Svarbu kad tokios įrangos maitinimui nereikės akumuliatorių. Nanorobotai naudos tiek mažai elektros energijos, kad ją pagamins kūno šiluma, kuriai palaikyti užteks tik įprastai pavalgyti.
Naujus gaminius su pageidaujamomis naujomis savybėmis nanorobotai gamins tam tikru būdu išdėstydami ir sujungdami parinktas medžiagų nanodaleles.
Vyks tyrimai, atveriantys galimybes bendrauti žmonėms tarpusavyje – ir žmonėms su robotais humanoidais – siunčiant vieni kitiems ne žodžius, o galvoje kylančias mintis.
Kad būtų įmanoma aprašytomis galimybėmis pasinaudoti, žmonėms teks pertvarkyti švietimo ir kvalifikacijos palaikymo sistemą.
Ar visa tai, kas aprašyta, iš tikrųjų bus įgyvendinta po penkiasdešimties metų – dabar nelengva pasakyti. Galbūt bus padaryta žymiai daugiau. Aišku, kad reikės išspręsti dar ne vieną mokslinę, organizacinę, mokymo ir mokymosi problemą. Tokios problemos jau ir dabar aktyviai sprendžiamos visame pasaulyje. Kai kurios iš jų nagrinėjamos ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kuriamos lietuvių šneką atpažįstančios ir lietuviškai šnekančios mašinos, mašinos, verčiančios lietuvių kalbą į kitas kalbas ir iš kitų kalbų į lietuvių kalbą, lietuvių šneka valdomos paslaugos, nagrinėjami žmonių ir robotų bendruomenių kūrimo klausimai.
Kaip bus iš tikrųjų – pamatysite…
http://www.technologijos.lt/n/zmoniu_pasaulis/S-85810/straipsnis/90-metu-jubilieju-svenciantis-ateiti-nuspejes-lietuvis-profesorius-Adolfas-Laimutis-Telksnys-pateike-nauja-prognoze-Lietuvai—desis-tokie-dalykai-kad-retas-dabar-apie-tai-ir-pagalvotu?utm_source=feedburner&utm_medium=feed&utm_campaign=Feed%3A+technologijos-visos-publikacijos+%28Technologijos.lt+%C2%BB+Mokslo%2C+technologij%C5%B3+ir+%C4%AFmoni%C5%B3+naujienos%29
